Meldžiamės akmeniui, Dievas užmigęs
leisim Jo šviečiančiom rankom ilsėtis.
Rymantį šaltį nutrauksim, nes snigo
kvepiančiais pievų lašais -
neskubėkim.

Glausti bandykim sutrupintą širdį
prie savo kelių žemę taip mylinčių.
Imki žodžius, Dieve naujas, jais kilki
galgi išgirs, dviese tyliai mes viliamės.

Rodysim akmeniui drąsią svajonę
užsikabinusią mus ant šakos.
Skęstam maldoj, ja sušildyti norim
naująjį stabą, šį Dievą,
gal guos?..