Amūro strėlė pro šalį lėkė,
kliudė man ranką, ne širdį.
Ojoj, kas per skausmas prakeiktas!
O jis, padūkėlis, juokiasi.

Sako, pajuokavau bičiuli mielas –
Nėra ko čia širsti.
Dar metų nedaug tau,
Palauk, kol ji sudaužys tavo širdį.


Taip ir likau stovėti, nesusipratęs.
Strėlė kyšojo iš rankos.
O jis pabėgo sušukdamas –
Geros dienos! Laikykis.