Pavasariui vis dar tamsu

Aš pievos uždegėjas grojančiais žibintais
betirpstant žolei ramumoj žieminėj.
Linkstančiais žiedais ledinis laukas apipintas
kabantis viršum dangaus pintinės.

Esu tik laukiantis, kad kas užmintų
krentančių beržų šešėlį.
Sapnuoju atsimerkęs - rudenį nešvinta
ligi rasotas šaltis paslaptį atspėja.

Išgyvenu kiekvieną tirpstantį atodūsį
guliantį ant degančių akių.
Stiklinėm rankom žodį raižyt norisi
pavasariui, manam žibinte glūdinčiam, kol dar tamsu.
Draugė