Aš pievos uždegėjas grojančiais žibintais
betirpstant žolei ramumoj žieminėj.
Linkstančiais žiedais ledinis laukas apipintas
kabantis viršum dangaus pintinės.

Esu tik laukiantis, kad kas užmintų
krentančių beržų šešėlį.
Sapnuoju atsimerkęs - rudenį nešvinta
ligi rasotas šaltis paslaptį atspėja.

Išgyvenu kiekvieną tirpstantį atodūsį
guliantį ant degančių akių.
Stiklinėm rankom žodį raižyt norisi
pavasariui, manam žibinte glūdinčiam, kol dar tamsu.