O aš parsiduodu švelnumui...

Dėl lašo švelnumo mano ašaros virsta šešėliais, aklais ir nuvargusiais nuo amžino srūvimo į pasaulį, besiglaustančiais blakstienų giraitėse..
Dėl gurkšnio sumaitoto, pačio pigiausio, bet Tikro apkabinimo, sielos virpėjimas virsta nevaldomu uraganu ir siaučia rankose, lūpose, sapnuose.
Dėl sušildyto vidine ramybe žvilgsnio keliauju po Veidus ir Veidrodžius, o regėjimai- liūdni, išbalę, ieško šilumos naktų viešpatijose..
Dėl lašo švelnumo parsiduodu, ir tai vienintelė mano gyvenimo prasmė.
Nuvalkiota ir banali, nuvertinta ir padėvėta- aš?!…………………………………..
Ir sutikčiau parsidavinėti tūkstančius kartų dažniau ir pavirsti sušalusių kelių valkatišku žibintu, jei Švelnumą, laisvą ir neįkainojamą, galėčiau švęsti- deja, jis tik skaudžiai perka mane.
Uodžiu Jo tvaiką ore. Akimis ryju pranašingus ženklus, spėju artėjimo intervalus, takus puošiu širdies neužmirštuolėm.. Nesvarbu, kad jos, kaip ir aš, netrukus voliosis sutryptos ir apšauktos dilgėlėmis...
Svarbiausia, kad tik tą vienintelį švelnumo išsipildymo mirksnį pajėgiu pamiršti skausmą- dėl papūstžandžio vaiko, kuris nepažįstamamos mylavimo, dėl suniokotų svajonių ir išmainytos vilties, dėl beprasmybės miglos, užtemdžiusios proto kišenes ir jausmų kerteles, dėl vartotojų užkandžiu tapusio Dievo, dėl sulaužyto himno Meilei duoto pažado- nes taip ir neišmokau mylėti...
Suvilioju save iliuzijų paslaptimis, jaukiai įsitaisiusi Švelnumo salelėje, mėgaujuosi akimirkos palaima, ir toks artimas, toks išgrynintas man atrodo pasaulis....
Taip, pagirios būna nežmoniškai sunkios. Laužoma realybės, kankinama gentainių pykčio, stumdoma tikrumo alkio, iriuosi per nesupratimą ir tik šventame vakardienos nusidėjime išgyvenu toliau... ir vėl gaudau Jo artėjimą, tyriausio geidulio puotą.
Kodėl mane perka švelnumas? Meilė- reta ir išdidi pirklė. Gailesčiui atsiduoti nenoriu aš.
Nemanau, kad žmonės turi teisę stebėtis ar smerkti. Beveik visi parsiduoda: vieni- už saugumą, pinigus, prabangą, galią, patogumą, viltį... Kiti- iš gailesčio “pirkėjui”, pasauliui ar sau... Treti- iš pykčio, maišto, keršto.
O aš parsiduodu švelnumui.
Nes net reti jo apsilankymai, išlaisvinantys mano kekšišką prigimtį, leidžia išravėti sielos piktžoles. Ir vėl virstu maža žydraake mergyte, kuri nepažįsta baimės gyventi.
Nesistebėkite kontrastu- už viską gyvenime tenka atsilyginti.
Mano laimė ir atpildas: aš parsiduodu švelnumui...