Ore it vaikas smėlio dėžėj dūko ruduo. Skabydamas lapus nuo pasipiktinusių medžių, netvarkingai juos krovė į gatves, parkus ar žmonių delnus. Moterys, iškėlusios šluotas virš galvos, priimdavo gamtos dvelksmo iššūkį. Žiūrėk tik — išbėga į parkelį, su grėbliu šast šast ir... nebėr lapų. Kitą rytą — tas pats. Ir vėl, ir vėl... Vėl kiti metai, kitas ruduo, bet tos pačios įžūlios šėlionės, tos pačios moterys. Žiūrėk tik — išbėga į parkelį, grėbliu šast šast ir... nebėr lapų.
Sukasi sukasi vartosi sukasi ir vėl parbėga ruduo. Jei kas klaustų, kiek metų jis bėgo — gūžtelčiau. Tik tos moterys, tie gamtos kariai, ginklų jau nebenulaiko. Vaikšto tarp lapų surakintos, sukaustytos, pasilenkti — baugu, ir tik akyse dar blizga ryžtas, o kūnas... O kūnas, žiūrėk tik — išrėplioja į parkelį, su grėbliu tyla tyla ir tik praeities prisiminimai krenta į rudens glėbį. „Ir aš kartu, ir aš kartu“, — sušunka lapas ant šakos ir nusižudo lėkdamas į drėgną žemę.