Nerašyk niekada tom eilutėm besielėm, beritmėm ,
Nebe Tau šitas stilius – jaunimui ir snobams – gardu.
Senis laikas begėdiškai primena datą, kai gimėm
Ir ne tuos amuletus nešiojom kasdien po kaklu.

O prie savo altoriaus mes maldą kuždėjom kitokią
Bei kitiems viešpataujantiems lenkėm daužytus pečius.
Ir eilėraščius sakėm kitaip, o dabar – nebemokam.
Gal tik linksmintis gebam suėję vieni pas kitus.

Tuoj prišokę sakys, kad dainuoju gaida kiek liūdnoka,
Lieps bandyti skambiau susiderinti smuiko stygas.
Mano smuikas vis tiek myli praeitį – kerintį roką
Ir toks priedainis geliantis: „ Buvom kadaise ir mes“.