Nusišypsau tik Tau, pavargęs nuo darbų,
Užbaiktų ir tų, kur atidėjau rytojaus rytui,
Ant kumsčio aš padedu jau sunkią galvą
Paremdamas apžėlusį, ryte nuskustą smakrą.

Padėčiau ir rankas ištroškusias glamonių,
negalnčias panirt į tavo juodus plaukus,
Tačiau jomis, lyg  chiromantijos vagomis
pirštuose srovena nesuvaldomos eilutės.

Eiliavimas suteikia tiek daug gilių minčių
tarp žodžių palikdamas slaptas svajones.
Tai duoda nepaprastų jėgų pagauti ritmą,
Išgryninti senai jau pamirštas emocijas.

Suminkau jas į rimą - nuotaiką atspindintį
Posmelius delnais, kaip akmenis tašau,
tvarkingai sudėlioju eilėraštyje tarsi plytas
Štai išdygsta siena priešaky  - prieš mano norą.  

Eileraštį rašydamas aš į ateitį ir praeitį žvelgiu,
Viduryje apsimetu, kad nieks manęs nemato
užbaigdamas jaučiuosi lyg skrendu ir staiga
pastebiu ryte dar nepaklotą lovą ir ... krentu.

Krentu kaip plyta aš į tirštą kalkių skiedinį,
Ir sustingtu, lyg ryto, nekeisdamas pozos,
Kas darosi sapnuojant man, sunku nuspėti
Tik žodžai pro miegus išduoti gali - aš žmogus.

Žmogus, belaukdamas užaštinęs jausmus,
pavargdamas užgūtinęs reiškiamas emocijas
Dabat jau niekas neatspės, ką slepia šypsena,
kurią su šaltu žvilgniu visą dieną aš glaisčiau.

Nusišypsau tik sau, nes Tavo žvilgsnio nematau
O kaip norėjosi sugerti jį, ir viduje sušilt nuo jo.
Deje, ištirpdęs visą sniegą, pakreipęs žemės ašį
jis ties manimi nebesustojo ir žvilgsnai nebesusilydė.

Šios keistos (perskaityti) eilės išsprūdo man iš pirštų
Nesu jau toks aš nusibaigęs, kad negalėčiau susitikti,  
Gyvenimą valdau aš protu ir štai tomis pat rankomis,
Jausmai tik retkarčiais eilėraščiais pabėga pas Tave.

Gal nereikėtų siūsti man eilėraščiu manų emocijų
kad nenuliūdinčiau tavęs, darbų džiaugsmuose,
Tai išpažindamas, aš atsikratau nemėgstamo savęs
Ir pažadu rytojui parašyti jau optimistinį eilėraštį...