girkšt... girkšt
Nutūpęs vėtrunge
pavargusia nuo amžino svaigimo
aplink savo ašį
surūdijusia ir girgždančia
simfonija pasveikinsiu
kas rytmetį
skraiste pamosiu
tau ir vėjui
kauliniais pirštais
kuris išpaišo
nezgrabiai
raudoniu jauną veidą
girkšt
girkšt
jau savo sanariuos
jaučiu pavydą
ech
vėjau
atverk man skrydį
palikdamas ant kraigo
tik seno kalvio kaltą strėlę
surūdijusią
girkšt
girkšt