Nespėjau
Vos kelis metrus teturiu olandų žemelės, kurioje su pasididžiavimu apgyvendinau porą daigelių braškių. Saulės išbučiuotos uogos patenkintos pležinosi. Birželio vėjas kuteno joms pažastis. Nekantriu žvilgsniu vis glosčiau pirmąją raudonveidę. Bandžiau įsivaizduoti saldžiarūgštį jos skonį burnoje. Ach, kokia palaima manęs laukia, nes toji sirpuolė tiesiog pati lipte lipa į burną. Luktelsiu iki rytdienos. Saldesnė bus, zvimbtelėjo mintis. Nutįso seilė porą metrų ir tekštelėjo it rytinė rasa ant vystančio bijūno žiedlapio.
Kitą rytą, švitei nusišypsojus, atsiūbavo keistas klegesys iš sodelio pusės. Dar užmiegotu žvilgsniu paliečiau baltąją laukinę antį, kuri tiesė savo snapą link mano išraudusios uogos.
- Neeeeeeeeeeeeee,- iškrito spontaniškas šūksnis iš mano lūpų.
Įsibrovėlė skaniai sučepsėjo, pakreipusi įžūlią galvą į mane, tarytum klausdama:
- Ko triukšmauji, trukdydama mano rytiniam ritualui, tu- dvikoji milžine?
Staiga pajutau, kad aš išraudau kaip toji sunokusi uoga. Baltuolė kliša žingine iš lėto nutipeno link kanalo su mano braške pilve.