Švelnus pabudimas

Trapi saulėlydžio kasa
jau mano pirštuos išsileido.
Švelni, skaidri, galva basa
prisiglaudė plaukais prie šalto veido.

Šaltom šakelėm spindulių
nelūžtančių daugiau į kietą smėlį.
Užmėtė rudenį - tenai šviesu
jis aklas, saulę nesiliauja gėręs.

Subraižiau geliantį sniegyną
vandeniu rasų gėlu.
Jis ištėkėt rytais mėgina
gaila, grįžta rudeniop, kuomet pabust baigiu.
Draugė