01 21

Vis skaičiuoju, kiek kalorijų gali turėti sumuštinukai su batonu, tunu, agurku ir spanguolėm. Tokie mažyčiai mažyčiai. Gurmaniški gurmaniški. Tik – am – ir praryji. Jų buvo  gal dešimt. O gal dvidešimt? Pamečiau skaičių... O stiklinė „Sangrijos“? Be komentarų.Net  nesakysiu, kur visa tai įvyko.
Užtat šiandien – vandenukas, arbatytė ir truputį žuvytės. Va taip.

01 23

Šį rytą mūsų taip vadinamoje „Ponių laimėje“ ( padėvėtų daiktų turgelyje) akys kažkaip ėmė krypti į  mažesnių dydžių drabužius. Radau tokius mielus marškinukus, bet jie tik – vasarai. O kokia aš būsiu vasarą? Kas ten žino? Visai neseniai žvelgiau į save veidrodyje ( anksčiau tilpdavau į jį tik šonu, arba stengdavausi kuo greičiau pro prabėgti). Mąsčiau – aš čia ar ne aš? Pagaliau pamerkiau savo atvaizdui akį. Atvaizdas patenkintas išsišiepė.

01 26

Atrodo, viskas prasidėjo taip nekaltai – tik keletas vaisių vakarėlyje po ataskaitinio bendruomenės susirinkimo. O po to? Žinoma, tie sumuštinukai ( ir vėl?) su kumpiuku buvo labai gardūs, o raudoną vyną skiedžiau mineraliniu. Rezultatas: skrandis kaip akmenų prikrautas. Jo, vargšelio , girnos beviltiškai, iš visų jėgų stengiasi tuos akmenis sutrupinti. Vakare nubaudžiau save, žiūrėdama amerikiečių filmą „Super didelis aš“. Gerai, visdėlto, kad gyvenu ne Amerikoje, bet gražių moterų ir manekenių – dietologių krašte.




01 27

Kaip keista, kai gali paprasčiausiai pasilenkti ir užsirišti batų raištelius.

01 29

Šiandien viena kolegė pasakojo,kad, pamačiusi mane einančią per aikštę, paskubomis atitempė prie lango savo marčią, kuri labai norėjo įsitikinti, ar aš pasikeitusi. Marti, deja, manęs nepažino, ir įsižeidusi papriekaištavo mano kolegei, kad toji jai parodė visai kitą moterį....

02 05

Vis vaikštau po gražias, ištaigingas Vilniaus parduotuves,  pasidairydama į mažesnius drabužius, o pardavėjos įtartinai dairosi į mane...Išdidžiai pasidovanojau sau kremą ir dar šį bei tą... Jei gražintis – tai gražintis :-)))

02 06

Susitinku su drauge, kurią labai seniai mačiau. Kažkaip tikiuosi komplimentų. Kaip gi, kaip gi, tikėkis... kalbėjomės apie šį bei tą, kai pagliau ji tarė: „ O tu, man atrodo...“ Aš užgniaužiau kvapą. „Na!“ – mintyse padrąsinau ją- „sakyk,  sakyk greičiau, kaip aš sulieknėjusi!“ – „Man atrodo, kad tu visai nepasikeitusi...“ – nutęsė draugė. Va, še tai tau! „Tikrai?“ – išpūčiau akis. „Juk paskutinį kartą taip seniai tave mačiau, kad nebeprisimenu, kaip tu atrodai“ – sąžiningai prisipažino ji.

02 07

Stebiu valgančius kavinėje ir galvoju, kodėl  mūsų žmonės maistą kemša tokiom milžiniškom porcijom. Nejaugi jie nieko neišmano apiue sveiką maitinimąsi? Nors aš pati apie jį nelabai išmanau, bet neryju sriubos, po to nekemšu kepsnio su bulvių koše ir krūva daržovių, ir pagaliau nesimėgauju kava ir bulkute. Kur jiems tiek telpa? Man vos sulindo įdaryta šlaunelė, dar dabar jaučiu, kaip ji marširuoja po skrandį.

02 08

Šiandien man buvo įdomus išbandymas. Reikėjo iš archyvų atsinešti kelias bylas su projektais.Nemaniau, kad jos – ant viršutinės lentynos, prie kurios stovi tik taburetė itin nepatikimomis kojomis. Aš – ne beždžionė ir lentynomis kabarotis link nepasiekiamų bylų net nemėginau. Tvirtai ( bent taip man atrodė) pasistačiau taburetę ir, laikydamasi lentynos krašto, ant jos užkėliau vieną koją. Jokio traškesio. Užkėliau ir antrą. Prieš išsitiesdama visu ūgiu, įsivaizdavau ant savęs virstančią lentyną ir straipsnio antraštę – „Mirtis archyvuose“. Tačiau atsidūsau, mintyse atsisveikinau su draugais bei artimaisiais, ir išsitiesiau. Kurį laiką pastovėjau užsimerkusi. Nieko. Visiškai nieko. Jokio trenksmo, jokio griuvimo, jokių įlūžtančių grindų  bei ant manęs virstančių lentynų. Aš paprasčiausiai stoviu ant taburetės. Atsimerkusi ėmiau  ramiai ieškoti bylų. Jų viršuje, aišku, nebuvo. Jos gulėjo apačioje, ranka pasiekiamos. Tačiau jaučiausi taip išdidžiai, tarsi įkopusi į Everestą.