Šilčiausią dainą tau sudės
ir saulė džiugins ankstų rytą.
Mana širdis nestojanti mylės,
gražiausią vasarą, ne tą, tai kitą.

Ir kas gražiau už žydinčias gėles,
nekrentančio dangaus bekraštį mėlį.
Supuojančias bangas ramias marias,
prie balto kranto baltą smėlį.

Miškų miškus, žaliuojančius laukus,
bekraštes pievas ganant bėriui.
Tyriausio džiaugsmo nuostabius jausmus,
platybėmis praošiant vėjui.

Minkšta žolė tau kilimu suguls
ir akmenuota žemė kelią tau nuties.
Jį rankomis paliesk, pajusk,
širdis, krūtinėjo netylanti skambės.

Kokie jausmai ir kokios mintys,
kai apžvelgi plačius laukus.
Kaip nuostabu, kai visos viltys,
tikrovėje pakils, pabus.