Padavimų ir mitų takais ( II )

Svajonės neramios pavėsy
Aš nukritau į ryto vėsą.
Ir virtęs lyg iš sapno glėbio
Pro debesų ūkus pranėriau.

Lyg valtimi per upę plaukęs,
Į miško tankmę įsiklausęs,
Bridau per sėklių nesiprausęs,
Kad mintys liktų palei ausį.

Ir susirangę jos vingrybėj
Išliktų sąmonės platybėj.
Ir man pasektų padavimą,
Kur vakar pamečiau per miglą.

Ir vandenin pasižiūrėjęs
Pajusčiau dvasią Prometėjo
Lyg ugnį į šalis dalijant –
Gal ir beprasmiška šiam lietui lyjant?
Grėjus