O giluma tavy
į mano džiaugsmą, ilgesį, laukimą
krenta sidabro žiedu,
linsktančiu prie tavo kojų.
Ta giluma vidaus kaip vakar pažinta,
drobėj suvargusioj
ji pripiešta,
suvilgysiu tikėjimu –
šią naktį atgimiau.
Glaudžiu save lyg žodį, karčią širdį,
gulinčią ant tako.
Šalta – ji basa,
netyčia palietei, pakėlei,
tapau dangaus rasa.
Laikyk mane lyg žiedą,
kilusį iš tavo žemės.