Pragaištinga ramybė

Pagaliau... Niekas nevargina išsipūtusios minčių gamyklos. Užsidarė ieškojimų cechas. Tikiuosi, ilgam..
Mm... Skanauju tylos desertą. Nečiulba ilgesio paukštė. Nešurmuliuoja graužatys. Nevirpa poetinė gysla..
Mm. Užvers žabtus kaltės, viltys, nurims lunatiko mėnulio baladojimas, sudžius pareigų puokštė, užges priekaištų žiburiai.
Ir siūbuodama dangiškais klubais, lyg tyraširdė koketė, ateis Ramybė. Švelniai glamonės rezignacijoj skendinčią romią širdį.
Ramybė- tu statiškas.
Ramybė- nėra metafizikos, nevilties, bemiegių egzistencinių žaidimų.
Tik Ramybė... Ramybė.. Ramybė?
Bloga. Pykina nuo stagnacijos. Kur mano vizijos? Mėgstamiausios valandos skaudi preliudija? Naivūs prasmės radiniai?
Dūstu Ramybe. Vėl ieškau kančios. Noriu, kad gamykla imtų dirbti- burbuliuotų ieškojimų iš visų peklų katilai.
Ir vėl tempiuosi nuvalkiotą iki prasmės atgailos drapaną, barstau sielą aistros masalu...
Kaišiodama saldžiai nuodingą liežuvį atslenka Ji- Kančia. Šiurkščiai pasėja abejonę, sutrypia iliuzijas, naikina pastovumo mitus.
Minčių gamykla atsidarė.
Ramybė užburia pragaištį.
O ieškotojams reikia kančios.