VIENAS




Namo Vestas ėjo pėsčias. Nuotaika buvo blogesnė nei bloga. Darbas nesisekė. Nors „nesisekė“ – tai gana reliatyvi sąvoka. Šiandien, pavyzdžiui, į Vesto kliniką patekusių vaikų niekas nebūtų galėjęs išgelbėti: narkotikų dozės, kurias jie „paragavo“, buvo per didelės net suaugusiam, –  ir vis tik Vestas laikė tai savo asmenine nesėkme. Tuo labiau, kad vieną iš tų vaikų jis labai gerai žinojo – prieš penketą metų, gimdydama šitą nelaimingą smalsuolį, toje pačioje Vesto klinikoje mirė jo motina. Mirė nuo pogimdyminių komplikacijų. Tik vėliau gydytojai sužinojo, jog tragišką išeitį labai ir labai pagreitino tuo pat metu jos pergyvenama abstinencija, negaunant narkotikų. Tėvo vaikas, kaip paprastai būna tokiais atvejais, neturėjo. Gimė silpnas, rėkė keletą dienų be perstojo, užmigo tik po motinos mirties, kai gydytojai pagaliau nustatė, jog ir mažyliui reikalingi „relaksantai“. O mama – jauna, viskuo nusivylusi ir pavargusi moteris, numirė, taip ir neprisipažinusi, kad vartojo narkotikus ir kad mažos dozės jau nieko jai negelbėjo...
Vestas nežinojo, kas augina tą vaiką. Kažkokia labdaringa šeima jį įvaikino. Bet, matyt, ne tokia jau ji buvo labdaringa, jei vaikas taip lengvai rado narkotikus ir tiek daug jų išgėrė...
Vestas staiga prisiminė, jog per visą dieną, kol gydytojai kovojo dėl vaikų gyvybės, niekas mažųjų nepasigedo, niekas neieškojo, neskambino. O į kliniką atvežė visai svetimi žmonės, radę gatvėje.
„Iš tikrųjų – kur vaikų tėvai?“ – pagalvojo, – „Bent jau globėjai. Negyveno gi jie visai vieni!“
Vesto mintis trumpam nutraukė nedidelis žmonių sujudimas miesto aikštėje. Nors jau vakarėjo, žmonių buvo susirinkę gana daug, jie gyvai apie kažką diskutavo. Priėjęs arčiau, pamatė nediduką jauną vaikiną, kuris sėdėjo ant dėžės ir ramiai apie kažką mąstė. Aplink save buvo pasistatęs keletą stovų su šūkiais: „Šalin ginklus!”, „Badausiu, kol sunaikinsite nors vieną ginklą!“, „Nekenčiu kareivinių!“
Vestas stabtelėjo ir niūriai šyptelėjo. Nors jautė tam nutrūktgalviui simpatiją, visgi širdyje nepritarė jo kovos būdui. „Ne taip reikia kovoti“ – vienas sau pamanė, – Keistuolis! Geriausiu atveju paklius į mano kliniką, ir aš padarysiu viską, kad jis gyventų“. Apie blogiausią atvejį Vestas nenorėjo galvoti. Šiandien jam užteko ir tų dviejų mažų karstelių, kuriuos, nepasirodžius artimiesiems, skubiai paruošė viena labdaringa laidojimo kontora, ir kuriuos jis matė padėtus tamsiame klinikos koridoriuje.
„Karas kažkur toli. Jis nerealus, tik nujaučiamas. Mes per daug protingi, kad kariautume. Dabar su kitkuo reikia kovoti“, – liūdnai pagalvojo nueidamas.
Jau rakindamas savo buto duris, prisiminė Anitą. Ji dirbo vieno žurnalo redakcijoje, daug važinėjo, todėl jie retai matydavosi. Ir vis tik vienas be kito gyventi negalėjo. Anitą paskutiniu metu ėmė kamuoti savos šeimos, savų vaikų nostalgija, todėl dabar ji buvo išvykusi į savo paskutinę tolimą komandiruotę. Po poros mėnesių, vasarą, įvyks jų vestuvės, ir nuo tada ji pereis dirbti ramesnį darbą. Tokio darbo redakcijoje irgi yra. Ir nors Anita buvo gabi žurnalistė, ji visai nieko nesigailėjo. Matyt, ateina gyvenime toks metas, kai reikia perkainoti visas vertybes.
Šįvakar Vestas labai stipriai pajautė, kaip jam jos trūksta. Ir tai, kad būtų nepalyginamai lengviau, jei po tokių šuniškų dienų galėtų sugrįžti ne į tokius tuščius ir šaltus namus, kur jo niekas nelaukia...
Įėjęs nusimetė švarką, virtuvėje užkaitė vandenį arbatai ir nuėjo į kambarį atsinešti radijo imtuvą. Negalėjo pakęsti tylos. Ilgai ieškojo muzikos – ne visokia muzika jam įtiko ir patiko. Pagaliau rado ir ėmė valgyti, vartydamas naujus laikraščius.
Skaitymą pertraukė videofono signalas. Vestą jis aiškiai supykdė. „Tai ne Anita“ – pagalvojo keldamasis. – „Ji iš ten niekada neskambina, o grįš dar negreit. Gal klinikoje – vėl sunkus ligonis? Bet gi budi Džordžas – ko jiems daugiau reikia?“
Jau spausdamas klavišą, dar labiau suirzo,  staiga prisiminęs, jog gali skambinti mirusių vaikų artimieji. Nuo šitos minties jam praėjo bet koks noras atsiliepti, – visgi klavišas jau buvo nuspaustas.
Ekrane pasirodė jo seno draugo Tedo veidas. Vestas lengviau atsiduso. Tedo akys, kaip visada, juokėsi. Jis mirktelėjo Vestui – buvo aiškiai kitokios nuotaikos, nei Vestas – ir šūktelėjo:
– Sveikas, bičiuli! Ko taip ilgai neatsiliepi? Gal miegojai?
– Ne, Tedai, nemiegojau. Nuotaika šuniška.
– Suprantu, vėl ką nors numarinai, – Tedas visada buvo realistas ir žiūrėjo į pasaulį paprasčiau. – Ko lindai į tą mediciną, jei tokie nervai silpni?
Vestas nesumojo, ką atsakyti į tokį klausimą. Tačiau Tedas nepasimetė.
– Kur tavo Anita?
– Komandiruotėj, grįš negreit. Gal po mėnesio, gal vėliau.
– Tai tu dabar laisvas?
– Lyg ir laisvas.
– Jei taip – atvažiuok pas mane, pakalbėsim.
– Kad tavo žmona mane nelabai myli...
– Ne į namus, Vestai, į darbą. O su Lida aš išsiskyriau. Be reklamos, aišku, todėl ir nežinojai. Nenusimink, mane ji irgi nelabai mylėjo.
– Tai todėl ir sėdi iki dabar darbe. Koks reikalas?
– Labai svarbus. Ir tik – akis į akį. Supratai?
– Supratau... – atsiduso Vestas. – Atvažiuosiu.
– Iki! Laukiu.
Vestas nuspaudė išjungimo klavišą.
Tedo kvietimas atvykti į jo darbą buvo daugiau negu keistas. Draugas dirbo branduolinių tyrimų stotyje, užėmė ten gana aukštas pareigas, bet apie savo darbą niekada su niekuo nekalbėjo. Tuo labiau, nekviesdavo į savo darbovietę. Bet kuriam mirtingajam, koks jis artimas Stoties darbuotojams bebūtų, pakliūti ten buvo neįmanoma. Ir štai – Vestas kviečiamas. Ir nors Tedas kvietė gana draugiškai, Vestas žinojo, kad nepaklusti bet kokiam kvietimui iš TEN jokiu būdu negalima.
Vestas skubiai apsirengė, užrakino duris ir, greit nusileidęs laiptais, sėdo į savo senąją „Selą“. Stotis buvo už miesto, važiavo gal pusvalandį. Prie Stoties vartų laukė jaunas vyras baltu chalatu. Mostelėjęs sargybiniui, įsėdo į Vesto mašiną, ir abu nuvažiavo prie centrinių rūmų. Tedas laukė savo kabinete.
– Na, tai dar kartą sveikas! Sėskis! – savo plačiu geraširdišku mostu parodė į kėdę. – Atleisk, kad nepasitikau, neturiu nė minutės laiko, – susirūpinęs pažvelgė draugui į veidą.
Nuo to žvilgsnio, išdavusio, jog ne viskas taip gražu ir linksma, kaip kalba Tedas, vestui pasidarė neramu. Jis atsisėdo.
– Na, tai kas per problema? – paklausė. – Gal kokį ultraneutroninį užtaisą sugalvojote? – O gal dar ką nors pritrenkiančio? – dar pabandė juokauti. – Tik nesuprantu, kuo čia dėtas aš – eilinis gydytojas?
– Na, ne toks jau eilinis, Vestai, mostelėjo ranka Tedas, – dar neturi trisdešimties – o jau medicinos mokslų daktaras, puikus teoretikas ir praktikas, šitiek tavo straipsnių skaičiau. Tu, rodos, netgi nagrinėjai žmogaus sistemų adaptacijos problemas?
– Taip, tai mano disertacijos tema.
– Tu ten daug dėmesio skyrei savo idėjai, kad žmogus gali prisitaikyti prie radiacijos?
– Teisingai, aš padariau kai kuriuos bandymus, kurie mane nuteikė optimistiškai. Tačiau greit įsitikinau, kad tai utopija. Ne visos ląstelės sugeba priprasti prie radiacijos, ir atsistatęs organizmas be tų ląstelių jau nepilnavertis. Aš apie tai rašiau paskutiniuose straipsniuose.
– Aš skaičiau. Ir tu manai, kad tai – viskas?
– Žinoma! Neabejodamas atsakė Vestas. – Juokinga dabar būtų manyti, kad trapus žmogaus kūnas gali prisitaikyti prie to pragaro, kurį patys sukūrėme.
Tedas minutėlę tylėjo.
– O visgi gali, Vestai, prie bet kurio pragaro gali priprasti.
Vestas iš netikėtumo palinko į priekį.
– Tu juokauji.
– Ne, Vestai, tavo bandymus tęsė mūsų žmonės, ir...
– Ir?!
– Ir įrodė, kad žmogaus organizmą galima taip pakeisti, nepadarant jam žalos, kad atominis sprogimas jo nenužudo ir netgi nepakenkia jokiai jo sistemai.
Vestas išsigandęs žiūrėjo į draugo veidą. Pagaliau atitoko.
– Ir ko gi jūs iš manęs norit? – tyliai paklausė.
– Čia jau tavo reikalas. Tau leidžiame pasirinkti – sutikti ar ne. Tik tai, ką sužinojai, suriša tave su stotimi visam gyvenimui. Aš nenoriu grasinti, Vestai, bet tu, tikiuosi, numanai, kaip pas mus saugoma informacija.
– Deja, žinau.
– Mes siūlome tau dalyvauti pirmame bandyme. Tu būtum pirmas žemėje žmogus, kuriam nebaisus atominis karas. Iš pradžių mes tai padarysime su vienu žmogumi, o netrukus dirbsime ir su kitais. Sukursime ištisą valstybę žmonių, kurie tęs gyvenimą Žemėje, jei ją ištiktų katastrofa...
– Ir gal tie, kurie liks, bus protingesni, – užbaigė Vestas. – Gerai, aš sutinku.
Tedas lengviau atsiduso.
– Einam, jei nepavargai, aš tau parodysiu, kur vyks bandymai. Dabar laboratorijos darbuotojai kaip tik pasiruošę atlikti paskutinį bandymą su šunimi. Tu galėsi stebėti, ir dar kartą viską apmąstyti. Jei ir po to nedings entuziazmas, galėsim pasirašyti sutartį.
– Manau, kad nedings, – ramiai atsakė Vestas. – Aš pats tiek ir tiek tokių bandymų atlikau.
– Iš šalies kitaip atrodo...
Vestui davė baltą chalatą ir nuvedė į centrinę laboratoriją. Daugybė prietaisų – tokių, su kuriais pats Vestas kadaise atlikinėjo panašius bandymus, ir visai naujų, nematytų, stovėjo patalpoje.
Viename kampe, apraizgytas laidais, kybojo šuo. Paprastas gražus Škotijos aviganis, į kurį dabar buvo nutaikytas mikroreaktorius.
Vestas matė, kaip paskui tą šunį nuėmė ir paleido. Staiga atgijęs, šis, linksmai vizgindamas uodega, surado savo šeimininką, kuris sėdėjo netoliese, ir, padėjęs letenas jam ant kelių, bandė lyžtelėti veidą.
Šeimininkas, turbūt vienas iš laboratorijos darbuotojų, jau senas žmogus, suėmė jam už gaurų ir švelniai atstūmė nuo savęs. Jo nuotaika, matyt, persidavė šuniui, nes, pabrukęs uodegą, šis nulindo po kėde ir atsigulė, liūdnai pasidėjęs galvą ant ištiestų priekinių letenų.
– Apžiūrėjome viską, – atidarydamas laukujas duris, pasakė Tedas. – Jau penkta valanda ryto. Važiuok namo, bičiuli. Sutrukdžiau tau visą naktį, sunku bus rytoj dirbti...
– Nebijok, aš prie naktinių budėjimų pripratęs. Kada man reikės atvykti?
– Dar galutinai nenusprendėme. Reikia labai kruopščiai pasiruošti – juk dirbsime su žmogumi...
– O vis dėlto? – neatlyžo Vestas.- Aš juk dar turiu pareigas klinikoje.
– Negaliu pasakyti, Vestai, – atvirai pasakė Tedas. – O dėl darbo nesijaudink. Jis tikrai nesusitrukdys.
– Gerai, – sutiko Vestas. – Negali tai negali. Na, lik sveikas!
Tuo metu ties jais sustojo Vesto mašina. Vairuotojas išlipo. Savo „Selą“ namo parvairavo pats, nors Tedas ir siūlė nepaleisti vairuotojo. Bijojo pašalinių, net Anitos dabar bijojo. Žinojo, kad net jai niekuo negali pasiguosti. Niekam. Niekada. Pagaliau ir jos nuomonę šiuo atveju nujautė. Žingsnis dar nebuvo žengtas, sutartis nepasirašyta, tačiau...
Labai sunkiai užlipo laiptais į namus. Tik dabar visas jo sugalvotos avantiūros sunkumas prislėgė sielą. Ne tik sielą, visą kūną. „Juk iš tiesų – tai baisi avantiūra“, niūriai pagalvojo. Šitaip rizikuoti savo sveikata ir gyvybe (o apie riziką jis, pats daręs bandymus, nutuokė labai gerai) gali tik beprotis. O aš ir esu beprotis. Visą gyvenimą buvau paskutinis kvailys“, – šitaip jis „nuramino“ save, rakindamas duris.
Atsigulęs ūmai pajuto, kad nepajėgs rytoj dirbti. Negalės net nuvažiuoti į darbą. Paskambino į kliniką. Videofono ekrane pasirodė užsimiegojusio Džordžo veidas.
– Šefas? – nustebo jis, pamatęs Vestą. – Jūs ką – sergat? – ūmai išgelbėjo Vestą nuo keblios padėties.
– Kodėl taip manai? – dar paklausė.
– Atleiskit, bet labai prastai atrodot.
– Supranti, aš rytoj neateisiu į darbą...
– Žinoma žinoma, – sutiko Džordžas. – Gal jums pagalbos reikia? Aš atsiųsiu seserį.
– Ne, ačiū. Gydysiuos pats. Sėkmės! – išjungė videofoną.
Iš nuovargio ir nuo įtampos mirgėjo akyse. „Gal tikrai sergu?“ – pagalvojo. Visos kitos mintys dingo. Galva tapo tuščia, lyg puodynė. Užmigo, tik spėjęs užmerkti akis.


Pailsėjęs dieną, Vestas vėl galėjo ramiai dirbti. Iš pradžių dar galvojo apie naktinį susitikimą su Tedu, laukė jo skambučio, krūpčiojo nuo kiekvieno durų virstelėjimo. Bet galiausiai vidiniai gniaužtai atsileido, Vestui netgi ėmė atrodyti, kad visa tai buvo tik sapnas. Nuotaika pastebimai gerėjo. Vieną dieną, grįžęs po darbo, rado neužrakintas namų duris.
– Anita-a-a! – šaukdamas įbėgo į kambarį. Namuose kvepėjo gera kava, buvo šilta, visur mėtėsi daiktai. Anita, jam įeinant kažko ieškojusi savo lagamine, staiga atsisuko ir juokdamasi puolė Vestui į glėbį.
– Meškine! – suėmė Vestą už plaukų. – Nuo tavęs visai civilizacija pabėgo, kol manęs nebuvo. Kaip tu atrodai?
– Tai todėl, kad nebuvo tavęs, – juokėsi Vestas. – Tu mane padarysi kultūringu... Dieve, kaip ilgai tavęs nebuvo!
Anita atšlijo ir, jau praėjus susitikimo jauduliui, staiga ėmė kalbėti rimtai:
– O aš? – ji atsisėdo ant savo lagamino. – Aš gi tris kartus nešiau pareiškimą, kad išleistų mane iš tos idiotiškos komandiruotės į namus. Neišleido, nebuvo kuo pakeisti. Norėjau viską metusi, išvažiuoti be jokių pareiškimų, bet tada man būtų tekę atsisveikinti su darbu. Tik tai ir sulaikė...
– Anksčiau tu nebuvai tokia impulsyvi, – pasakė Vestas.
– Anksčiau aš nieko ir nebijojau, Vestai, – atsakė Anita.
– O dabar? Ko tu bijai dabar? –  nustebo Vestas. – Juk viskas klojasi kuo puikiausiai!
– Tu gal juoksies iš manęs, – tyliai pradėjo Anita, – bet... ten, kur aš buvau, kaip tik vyko toks jaunimo žygis. Na, aš nenoriu tau aiškinti smulkmenų, bet pagrinde kalba ten ėjo apie karą...
– Po velnių! – Vestas įširdo. – Kur pasisuksi, ten „Šalin karus!“ Iš kur tu įsikalei sau į galvą tą karą?
Anita ramiai žiūrėjo į jį, tarsi pirmą sykį matydama.
– Nesuprantu, ko tu širsti? O gal tu manai, kad pabėgsi? Kur tu pabėgsi? Į Marsą? Į kitą galaktiką? Ar tu žinai, kad plienas, skirtas paskutiniams kosminiams laivams, sulydytas į bombų korpusus? Ar tu žinai, kad jų atominis kuras perdirbtas į bombų užtaisus? Ar tu žinai tai, medicinos mokslų daktare, humaniškiausios profesijos atstove?
Vestas buvo beatsikertąs, bet tuo metu šaižiai sučirškė videofono signalas. Abu krūptelėjo. Signalas vis netilo, ir Vestas pamažu nuspaudė klavišą.
– Sveikas, drauguži! –  pamatęs Tedo veidą, Vestas loštelėjo atgal, tarsi gavęs antausį. Vis tik suėmė save į rankas ir ramiai ištarė:
– Jau?
– Po pusvalandžio atsiųsiu mašiną. Laukiu!
Anita žiūrėjo nustebusi.
– Tu išvažiuoji?
Vestas širdyje jau keikė save už tai, kad tada sutiko su Stoties pasiūlymu. Išvažiuoti dabar buvo daugiau nei sunku, niekaip nesugalvojo, kaip visa tai paaiškinti Anitai, todėl tylėjo.
Bet Anita buvo tvirtesnė, nei jis manė. Ir nuovokesnė.
– Tu vėl atlieki kokius nors tyrimus? – paklausė. Prie jo darbo laboratorijoje ji jau buvo pripratusi, o apie Tedo darbą, laimė, visai nieko nenutuokė.
– Taip, – su palengvėjimu atsakė. Dabar jį nuolat gelbėjo kiti žmonės. – Ir labai svarbius.
– Ir būtinai turi dalyvauti šiandien?
– Aš gi nežinojau, kad tu šiandien grįši, o žmonės jau laukia, nė nemirkteldamas toliau jau pats melavo Vestas.
– Gerai, Vestai, – Anita priėjusi pabučiavo Vestą. – Aš tavęs palauksiu. Aš dabar visada tavęs lauksiu.
Lygiai po pusvalandžio po langais jau stovėjo Stoties mašina. Lipdamas į ją, Vestas akimirkai prisiminė šunį. Tačiau tuoj prasidėjo tyrimai, mašina- laboratorija buvo aprūpinta moderniausia medicinine aparatūra, ir, kol atvažiavo iki Stoties, visos Vesto sistemos buvo nuodugniai ištirtos, o pasitikusiems perdavė: „Jokių sutrikimų, galima eksperimentuoti!“
Nuo dabar Vestas apie nieką negalvojo. Jis tik klausėsi nurodymų ir tiksliai juos vykdė.
Galiausiai pasijuto kybąs apraizgytas laidais tiesiai prieš mikroreaktoriaus akį. Nors stengėsi negalvoti, tačiau žiūrint į jos kiaurymę, darėsi šalta širdyje. Jis užsimerkė ir ėmė laukti
Plykstelėjo staiga ir netikėtai. Stipri šviesa trenkė į užmerktus vokus ir užgeso. Vestas atsimerkė. Kažkur toli, apačioje stovėjo fizikai, medikai, radiologai ir su dideliu dėmesiu žiūrėjo į jį. Keista, Vestas nepajuto nieko, tik šviesą. Tik šiltą, akinančią sprogimo šviesą.
Jį išlaisvino iš laidų ir jis ramiai perėjo laboratoriją, apsirengė ir atsisėdo prieš tuos žmones.
– Šiandien, rodos, viskas? – nusišypsojęs paklausė.
Žmones užkrėtė jo šypsena, jie vėl patikrino jo sveikatos būklę ir, įsitikinę, kad viskas tvarkoje, atsisveikino iki rytojaus.
Tedas palydėjo Vestą iki mašinos.
– Šaunuolis tu, Vestai. Iš mūsų nė vienas neišdrįso atsistoti prieš reaktorių. Iki paskutinės minutės maniau, kad ir tu atsitrauksi...
Stoties vairuotojas niūriai tylėdamas vežė Vestą namo. Ties aikšte Vestas paprašė, kad jį išleistų. Vairuotojas, atrodo, pradžiugo.
Išlipęs skubiais žingsniais patraukė savo namų link. Labai norėjo vėl pabūti su Anita, pakalbėti jau visai kitaip ir apie kitką, paguosti ir nuraminti ją.
Ties aikštės kampu, senoje vietoje, vis dar tebesėdėjo anas jaunas vaikinas. Dabar jis atrodė gana liūdnai. Aiškiai buvo matyti, koks jis išsekęs ir pavargęs. Tiesą sakant, sėdėti jis jau nebegalėjo, ir kažkas iš prijaučiančių buvo atnešęs jam patogų fotelį, kuriame jis pusiau gulėjo. Stovai su šūkiais vis dar tebestovėjo, tačiau aplink nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Vestas priėjo arčiau, norėdamas nors keletu žodžių palaikyti to nelaimėlio dvasią, tačiau, kai prisiartino visai arti, staiga suprato, kad niekuo jam nepadės: jo dvasia jau nebegyveno. Psichika nuo badavimo buvo taip pažeista, kad vaikinas visiškai nebesuvokė aplinkinio pasaulio.
Užėjęs į artimiausią vaistinę, kur jį pažino, Vestas paskambino į kliniką ir iškvietė greitąją pagalbą, trumpai paaiškinęs, kad vaikinas jau tikrai niekam nebesipriešins.


Laikas bėgo greit. Po paskutinio bandymo Vestas vis dar netikėjo, kad jis nemirtingas. Todėl, pasveikintas Stoties kolektyvo ir pasirašęs sutartį, ramus grįžo namo. Džiaugėsi, kad viskas baigėsi ir jo gyvenimas galės vėl stoti į senas vėžes. Atėjo vasara, ir Anita su džiaugsmu ruošėsi vestuvėms. Savo pakilia nuotaika ji užkrėtė ir Vestą, kuris vestuves laikė tik formalumu. Pasirodo, meilė suteikia joms visai kitokią prasmę.
Vaikinas iš aikštės taisėsi labai pamažu. Pirmomis dienomis keletą kartų gydytojai buvo benuleidžią rankas. Atrodė, kad padėtis beviltiška. Visgi gyvybė nenorėjo apleisti šito atkaklaus žmogaus, ir pirmi jo sąmoningai pasakyti žodžiai buvo: „Aš vis tiek badausiu!“
Vieną labai šiltą birželio popietę, Anita staiga paprašė Vesto:
– Vestai, važiuojam rytoj prie jūros!
– Kur tik nori, Anita!
Anksti rytą jiedu sėdo į „Selą“ ir netrukus išvydo ramią vandenyno pakrantę. Žmonių nebuvo.
Jie dūko smėlyje, maudėsi, vėl žaidė, kol saulė pasiekė zenitą. Staiga Anita išsigandusi šūktelėjo Vestą, kuris tiesė staltiesę pusryčiams, ir parodė į dangų.
– Vestai, žiūrėk, kokia pašvaistė! Kas tai?
Vestas atsisuko.
Didžiulė pašvaistė slinko per visą žemės rutulį. Apjuosusi žemę, ji kilo iki pat debesų, tarsi norėdama uždaryti ir dangaus vartus.
Ūmai Vestas viską suprato. Apimtas panikos, jis krito žemėn ir ėmė daužyti rankomis smėlį. Anita, ir be paaiškinimų viską supratusi, ramiai stovėjo ir žvelgė į artėjančią mirties aušrą.
– Tai gražu, – tyliai pasakė ji. – Gerai, kad tai nors gražu.
– Velniop! Velniop grožį! Aš noriu gyventi! – šaukė Vestas, iki kraujo nusidaužydamas rankas.
Anita tylėjo. Staiga jis pajuto, kaip jos kūnas sudribo šalia jo ant smėlio. Jis pakėlė galvą. Pašvaistė slinko tolyn.
– O aš? – staiga pašoko jis, apimtas baisios baimės. – O kaip gi aš? Kodėl aš gyvas?
Lyg įsiutęs žvėris, Vestas blaškėsi aplink. Paskui paėmė Anitos kūną ir nunešė mašinon. Beprotišku greičiu nudūmė link miesto. Tyla, baisi ir viską paaiškinanti, pasitiko jį. Vestas apsuko mašiną ir lėkte įlėkė pro Stoties vartus, dabar jau niekieno nuo nieko nebesaugomus.
Savo kabinete prie stalo mirė Tedas. Su baltu chalatu.
Mirusieji buvo savo vietose – prie pultų, prietaisų, ekranų. Mirtis neieškojo jiems vietos – ji taip juos surikiavo amžių amžiams.
Staiga Vestas vos neišprotėjo, išgirdęs kažkokį garsą. Kažkas ėjo. Mažais, lengvais žingsneliais slinko koridoriumi. Suakmenėjęs Vestas laukė, žiūrėdamas į duris.
Jos vos vos prasivėrė, pastumtos iš apačios, ir pro tarpą į Vestą pažvelgė liūdnos ir protingos šuns akys.
Vestas pradėjo isteriškai kvatoti.
Šuo įėjo vidun, atsitūpė ir ramiai laukė. Pagaliau Vestas nurimo.
– Tai tu, drauguži? – jis suėmė šuniui už gaurų. – Tai tave padarė nemirtingu vietoj Anitos, Tedo ir visų kitų?
– Pagaliau, koks dabar skirtumas? – jis atsistojo.
Šuo žvelgė į žmogų, tarsi ko klausdamas. Vestas šyptelėjo.
– Tu klausi, ką mes dabar veiksim, drauguži? .. Nežinau...


Jis stovėjo ant vandenyno kranto. Vienas visoje Žemėje. Stovėjo ir žiūrėjo į žuvis, kurių balti pilvai suposi vandens paviršiuje, į žuvėdras, šlapias ir varganas, iš dangaus sukritusias į bangas, permirkusias ir negražias.
Žiūrėjo į Anitos kūną, kuris gulėjo ant pakrantės uolos lyg ant pjedestalo.
Jis pamatė pasaulį gyvą ir gražų. Tokį gyvą ir tokį gražų, koks jis dar niekada nebuvo. Arba buvo visada. Iki šiol.
Jo akyse žuvėdros kilo iš vandens, akimirksniu džiūvo saulėje, ir ausys išgirdo linksmą jų klykavimą. Žuvys staiga atgijo ir nėrė į gelmę, stebėdamosi, kodėl jos čia – taip arti saulės?
Anita atsistojo ir ėmė moti aplink skraidantiems baltiems paukščiams. Ji pati buvo lyg paukštis – tokia lengva ir grakšti.
Vestas žiūrėjo ir bijojo užsimerkti, ir jo plaukai balo nuo smilkinių, jam to nejaučiant.
Ir kai pavargę akys užsimerkė, gailiai ėmė staugti šuo, atsitūpęs prie mirusios moters. Pratisai ir gailiai.
Tas staugimas nustelbė žuvėdrų klyksmą, ir jos vėl sukrito į vandenį. O Anita, tarsi netekęs sparnų paukštis, taip ir liko gulėti ant uolos.
Vestas pakėlė aukštyn rankas. Jos buvo labai panašios į tuos nudžiūvusius medžius, kurie netoliese leido savo negyvas šaknis į žemę. Tos dvi nudžiūvusio medžio šakos traukė iš vandens baltus paukščius ir prašė, kad lėktų.
Paukščiai, kaltai nuleidę galvas, krito iš rankų – „neprašykit – jūs pačios nudžiūvę“.
Žilas žmogus klūpojo, apkabinęs šunį, ir dejavo:
– Už ką man vienam – Žemė? Kam man mirusi Žemė?