Mano siela stipri
Kaip paukštis danguje,
Kaip žuvis vandeny.

Mano siela silpna
Kaip vaikas,
Kaip ką tik gimęs žvėriukas.

Mano siela verkia
Kaip mažas angelas pasaulyje,
Kur ateis Žvėris - nebe žmogus.

Tarp upių tepaluotų, mirštančių dievų, senų padangų
Mano siela džiaugiasi:
Ant šaldytuvo grotelių lizdą suka paukštis,
Tarp butelio šukių – žydi pienės.

                            Juk galiausiai dievas – tik žmogus,
                            Sulaužęs ribą
                            Ir pats sukūręs Visatą…