Sakai, kad dar manim tiki,
kad noras gimsta ir miršta vėl,
bet juk turi suprasti, ko trokšti,
ko reikia sielai tavo siekti...

Neturiu minčių nepadorių aš,
kad galėčiau su tavim dalintis.
Jei išsisakau eilėraščiu, tai tik todėl,
kad leisčiau sielai atvirai mylėt ir jausti.

Nedora juk būtų net nutylėti,
jei gašliai jausmus iškreipčiau,
jei dingtum tu svajonėse nakties,
blaškomas klajūno vėjo šuorų.

Tu įsiskaityk į parašytus posmus
ir juose pajusk jausmų tyrumo skaistą
ir suprask žodžius, kaip juos sakau,
kaip jie skambėti turi Tau...

Ir apie aistrą meilės jausmo,
ir apie svaigimą nuo artumo
galėsime kalbėtis atvirai,
bet tik kad gera būtų ir gražu abiems.

Aš trokštu atsako prasmingo,
juk sakiau, pažint tave norėjau,
koks esi, ir nesvarbu, ką tu rašysi,
Jausti ir suprasti tetrokštu eilėse.