Namas savyje

Pabučiavai... o rodosi įkandai
Sieros rūgštim išdeginęs dėmes.
Turiu šypsotis, žvelgdama į dangų,
Nes tavo žvilgsnio akys neiškęs.
Juk dar žaidi pabodusį žaidimą,
Kurį diktuoja vyro atmintis,
Ir nuo dainų kartojimo prikimęs
Vėl rakini neužsklęstas duris.
Nesu arti – aš laiką fokusuoju,
Tik įterpiu eilutę mintinai.
Ištikimi, kur klūpi tau prie kojų –
Tėra iš meilės likę trupiniai.
Geriau taupyti bučinį, kad bręstų,
Pritvintų nuo laukimo reginių –
Juk aš seniai renku visur po rąstą
Ir savo namą savyje renčiu.
Nuodai