- Sulaikykit ją! Šventosios Inkvizicijos vardu! – Sulaikykit! Nedrįskit paleisti,  nes visi mes būsim pasmerkti baisiam prakeiksmui  ir neapsisaugosim nuo piktosios dvasios žabangų!
             Paskui iš baimės ir skausmo paklaikusią merginą leidosi visas būrys susirinkusiųjų pažiūrėti raganos deginimo. Dvarininkas, kurio valdose vyko ši egzekucija, paleido savo medžioklinius šunis, o uoliausiems vijikams pasiūlė savo žirgus.
             Dvasiškasis parapijos tėvas dar tebešaukė apie velnio žabangus, o bėglė jau pasiekė netoliese esantį mišką ir pradingo tarp medžių.
             - Stok! Au- au !- lojo tie, kurie vijosi.
             Mergina bėgo, ilgi juodi plaukai kabinosi už šakų, kurios skaudžiai braižė veidą, kiekvienas kelmas vertė klupti. Bet ji bėgo vis tolyn į girią.
             Netrukus ją pasivijo šunys. Pasivijo ir puolė, kaip puola medžioklės įkaršty nuvargusį ir įniršusį žvėrį. Margas miško grožis praturtėjo dar viena spalva- kruvinai raudona, bet ragana, sunkiai atsigynusi šunų, vėl pakilo ir leidosi bėgti.
              Jėgos silpo. Šunys visai pasiuto, ir mergina jautė, kad jie perkąs jai gerklę anksčiau, negu žmonės, kurie ją vijosi.
               Kažkas pašaukė šunis, matyt, supratęs, jog mergina jau nebegali bėgti. Minia žmonių buvo jau visai čia pat. Lyg žvėrys jie bėgo, tiesdami rankas į ją, o jų bėgimą lydėjo pergalingas kunigo balsas:
               - Sudeginti! Sudeginti-i-i !
                Šimtas rankų išsitiesė į ją ir... sustingo.
               - Stokite ! Niekingos mašinos ! Stokite ir nejudėkite ! Ir pamirškite, ko čia atėjote ir ką čia veikėte! Amžiams pamirškite!
               Sena lyg pati žemė moteris stovėjo, pakėlusi į dangų rankas, ir visi klausė jos tylaus, bet valdingo balso. Mergina tuo momentu suklupo, netekusi jėgų.



                Atsipeikėjo ji senoje pirkioje.
                Fadetė gulėjo aukštielninka ant didelio medinio suolo, iš viršaus į akis skaudžiai plieskė šviesa, todėl mergina negalėjo ir nenorėjo atsimerkti. Kažkaip pajutusi, kad Fadetė jau atsigavo, pirkios šeimininkė priėjo ir padėjo savo vėsų delną ant degančios merginos kaktos. Ūmai merginą išpylė šaltas prakaitas: atrodė, tuoj tuoj tos tvirtos kaulėtos rankos sugriebs jos  rankas, paskui kojas, tvirtai suriš virve ir vėl ims tempti... Nuo tos minties ir ūmai sukilusio siaubo ėmė gelti išsukinėtus sąnarius, mergina atsimerkė ir pro sukąstus dantis prasiveržė šauksmas:
                 - Nelieskit manęs! Aš nekalta, nekalta! Aš nieko nepadariau! Aš daugiau nepakelsiu, nepakelsiu...
                 Moteris atitraukė rankas ir tyliai žiūrėjo į ją. Fadetė pamažu atsipeikėjo. Nurimusi vėl atsigulė ant suolo. Užsimerkė. Nebeturėjo jėgų nei galvoti, nei- tuo labiau- kalbėti.
                 - Kur aš?- paklausė.
                 - Saugioje vietoje.
                 - Kodėl aš čia?
                 - Tave norėjo sudeginti.                                                                                                      
                   - Už ką?
                   - ...
                   - Gal aš jau mirusi?
                   -  O, ne...
                   - Kodėl manęs nesudegino?
                   - Todėl, kad aš to nenorėjau!
                   - Bet kas gi tu?
                   Vietoj atsakymo staiga skaudžiai smilktelėjo galvą, ir Fadetė vėl prarado sąmonę.
                   Kai prabudo antrąkart, šviesos virš savęs jau nebejuto, todėl atsimerkė ir pažvelgė į kambarį.
                   Prie stalo sėdėjo labai sena ir labai negraži moteris. Žilų plaukų aprėmintame veide žydėjo visos liūdesio ir širdgėlos spalvos. Nuo kažkokio viduje išgyvenamo skausmo akys buvo įsmeigtos į vieną tašką ir, rodos, nieko aplink nematė.
                   Fadetė labai norėjo paguosti tą moterį, bet…negalėjo. Ji nejautė jai jokios užuojautos, greičiau atvirkščiai, nors matė ją pirmą kartą gyvenime. Fadetei pasidarė neramu, negera. Jai norėjosi atsikelti ir bėgti iš čia kuo greičiau ir kuo toliau, tačiau vos jai spėjus kilstelėti galvą, senoji staiga atsigręžė į ją ir prašneko savo stebėtinai jaunu ir maloniu balsu.
                   - Jei tau taip geriau, gali atsisėsti. O manęs nebijok. Ir žinok, kad niekur iš čia neišeisi…kol neišklausysi manęs.
                   - Nebijok, man nedaug beliko kalbėti. Ir gyventi, beje…Bet aš nenoriu išeiti taip, lyg visai nebūčiau gyvenusi. Supranti? Nieko tu nesupranti, kvaila mergiote.Tu net nesistengi suvokti, tu tik bijai!
                   - ...na, gerai, tyli ir tylėk. Aš irgi ilgai tylėjau. Tylėjau ir dariau tai, kas tau, naivuolei, net į galvą neateitų. Siela per jautri.
                   Ak, ta siela. Tu irgi manai, kad kiekvienas žmogus turi sielą, kad tai- pati gražiausia jo esybės dalis, kad jos niekas negali užmušti nei atimti, kol žmogus gyvas. Niekai! Iš žmogaus viską galima atimti! Net sielą...
                   Netiki? Tuoj aš tau papasakosiu.
                   Ji trumpam nutilo, žiūrėjo į savo grubius, kaulėtus kumščius, padėtus ant stalo.
                   - Jaunystėje,- nepakeldama galvos pradėjo,- o, aš ne visada buvau tokia bjauri senė!- mano motina man pasakė vieną paslaptį, už kurią aš ją jau tūkstantį kartų prakeikiau. Bet tai įvyko daug vėliau, o tada aš jos nekeikiau, tada aš tik apsidžiaugiau ir susižavėjau ta idėja: iš žmogaus galima atimti jo sielą- jo žmogišką sielą!- ir vietoj jos apgyvendinti velnią.
                   Tai buvo užkrečianti idėja! Tada man atrodė- graži idėja. Tais laikais visi šlovino žmogų, siekė jo tobulumo, lavino kūną, meldėsi dvasiai, žavėjosi Platonu, Seneka ir Lukrecijum, bandė vystyti mokslus, tyrinėjo žmogaus kūną, atrado jame daug naujo ir aiškaus, bet dar daugiau paslaptingo ir iki savo amžiaus galo susirgo ieškojimų liga. O Galilėjus? O Kopernikas? Ar žinai tuos žmones? Jie visai neseniai gyveno, Fadete. Visai dar neseniai. Vieną iš jų nužudžiau aš. Bet tai ne esmė. Ne apie jį aš tau norėjau papasakoti.
                   Tu jau neatsimeni to meto, apie kurį tau kalbėjau. Tu ir negali jo atsiminti, nes gimei daug vėliau už mane, kai aš jau buvau pradėjusi savo pragaištingą darbą.
                   Taigi- kaip aš pradėjau? Paprastai. Pirmiausiai suskirsčiau žmones į kelias grupes. Buvo dvasininkų ir puolusių moterų, girtuoklių ir namų šeimininkių, pagaliau, valdininkų ir amatininkų grupės. Atskirai išskyriau vaikus, nors dabar žinau, kad to daryti nevertėjo, lygiai kaip išskirti atskirai aristokratus. Tiek vienų, tiek kitų tarpe gali surasti tas pačias girtuoklių ir amatininkų, paleistuvių ir maldininkų grupes, tik vieni jų dar nepasireiškę, o kiti jau užsimaskavę.
                  Pradėjau nuo girtuoklių, maniau, kad jie neturi sielos, ir iš jų lengviausia bus ją atimti- gal net visai nieko nereikia daryti, tik įsodinti piktąją dvasią.
                  Aš klydau, bet ne taip jau labai. Susidūriau su tokiom sielom, kurių nepajėgiau įveikti. Beje, ir suvokti iki galo nepajėgiau. Tik ne visas. Įsidėmėk- ne visas! Ir niekada netikėk, kad žmogus pradeda gerti po nelaimės ar nesėkmės, kad priverčia nemylimas vyras ar pavydi žmona! Niekas žmogaus negali priversti girtuokliauti, tik jo paties silpnumas. O silpnumas- tai tokia jėga, kuri gali sugriauti turtingiausią sielą.
                  Iš pradžių klydau ir maniau, kad visų girtuoklių gyvenimas toks turtingas ir spalvingas, kaip tų pradedančių, kad visi jie gali būti geriausiais, teisingiausiais ir gailestingiausiais žmonėmis. Deja! Yra, Fadete, tokia riba. Nė pats velnias negali nusakyti, kur ji mūsų laukia, todėl peržengti ją visai nesunku, ir kiekvienas girtuoklis ją peržengia. Yra tokia riba, už kurios nebelieka nieko. Ir buvęs žmogus jau gali parduoti ir savo motiną, ir savo vaikus, ir bet kokį idealą už kaušą degtinės. Aš net nežinau, kaip pavadinti tokį ne žmogų. Gal taip ir vadinti- nežmogus? Iš šitų, peržengusių ribą, nieko nebereikia atimti- siela pati palieka savo griūvančią buveinę, apsikeisdama su piktąja dvasia, todėl man darbo ten nebuvo.
                  Jau vėliau, prieš mirtį, mano motina prisipažino, kad įspėjo šitą gamtos paslaptį, stebėdama prasigėrusius. Ir nesunkiai suprato, jog prievarta privesti iki šios ribos galima bet kurį žmogų. Ji to daryti nebandė, todėl nežinojo, kad ne bet kurį žmogų galima priversti atiduoti sielą. Šitą atradau aš. Kodėl tuo neužsiėmė mano motina? Nežinau. Tik spėju, kad stebėjo ji ne visus, o vienintelį žmogų- mano tėvą, apie kurį nieko nežinau ir nenoriu žinoti.
                  - Fadete, vaikeli, dabar klausykis labai įdėmiai, nes tai, ką pasakysiu, tau turi likti visam gyvenimui. Po trijų- keturių šimtmečių tu būtum viso labo protinga ir graži, ir dėl to labai nelaiminga mergina. Dabar protingas ir gražias degina ant laužų. Vėliau jas taip pat degins, bet ne ant tokių laužų- jas degins pavydu, apkalbom, nusivylimais, degins atimdami, nemylėdami, nekęsdami.
                   Ugnyje sudegti lengviau. Patikėk, Fadete, lengviau. Kūnas visada lengviau pakelia kančias.
                   - Taigi- tada aš perėjau prie moterų. Prie pasileidusių moterų. Dabar aš jau galiu ramiai apie tai kalbėti, o kada dirbau, aš net galvoti apie tai negalėjau, nes aš pati- moteris. Vargšas poetas, likimo nusviestas į valkatų būrį, iš pradžių irgi stebisi ir piktinasi lemtimi, šneka, kad tie visi valkatos neverti jo draugijos, kad jis jaučia ir žino, ir gali daugiau negu jie. Bet jis klysta. Visi valkatos žino tik viena- kad jie valkatos ir kad gyvenimas nuo to nepasidaro nė kiek sunkesnis ar negražesnis- jis vistiek puikus, ir jame yra tik trys rūpesčiai: pavalgyti, išsimiegoti, sušilti. O būdų tam pasiekti yra, jų tūkstančiai. Reikia tik ieškoti progų.
                   Taigi- ką aš tau norėjau pasakyti.
                   Patekusi į pasileidusių moterų draugiją, aš irgi maniau, kad esu kitokia ir kad jaučiu daugiau negu jos. Bet labai greitai man įrodė, kad aš nė velnio už jas negeresnė. Ar tu supranti tai, kvaila mergiote? Ar žinai, kad ir tau užtektų tik vieną vienintelį kartą atsiduoti be meilės, ir tu nebetektum visko- sugriūtų  visas pasaulis, kuriuo gyvenai. Pasikeistų ir tavo mintys, ir jausmai, ir netgi pasaulio supratimas. Nesakyk, kad taip nebūna. Taip visada būna, nes tai užmuša dvasią. Ir jau tu pati sau tokia, kokia buvai iki tos nakties, atrodytumei lyg tavo kažkur kažkada sutikta naivi ir graži mergaitė.
                   Tau juokinga, kad taip kalbu aš- bjauri senė. Bet tu negalvok, kad aš senė. Tu gulėk ir tik klausykis mano balso. Argi jis senas? Jis nespėjo pasenti, nes per savo tris šimtus metų aš kalbėjau tik su trimis žmonėmis- su savo motina, su tavimi ir kartais su savimi.
                   Taigi, aš nusprendžiau pereiti prie tų moterų todėl, kad norėjau sunkaus darbo. Norėjau dirbti. Aš jas lyginau su girtuokliais vyrais, ir maniau, kad jų siela tokia pat gaji ir graži, kaip anų puolusių angelų. Didesnio smūgio mano tikėjimui dar niekas nebuvo sudavęs. Tu to nesuprasi.
                   Aš jau nusiteikiau stebėtis ir žavėtis, kaukti iš nuovargio ir kramtyti pirštus iš skausmo- ir!.. aš iš tiesų kramčiau pirštus iš skausmo ir man norėjosi staugti vilku, nes moterys- gražios ir protingos, švelnios ir žavios pasileidusios moterys- vietoj sielos turėjo tuštumą. Bedugnę, į kurią galima sukišti kiek nori gėrio- vistiek jis ten neužsilaikys- nukris, ir nei tu, nei jos pačios neberas, netgi nežinos, kad turi.
                   Vienas iš mano tvarinių- vyras, kuris labai daug tokių moterų pamylėjo savo gyvenime, pasakė man:“Madam,  jūs ne ten ieškote jų sielos- geriau paieškokite jos, kur ieško vyrai- gal, sakau, ten?“ Už tuos žodžius jis užmokėjo gyvybe, nes tada aš ypač skaudžiai pajutau, kad esu moteris. Ne, aš ne pati jį nužudžiau. Jį nužudė sukilę Šventosios Inkvizicijos kalėjimo kaliniai, kaip žiauriausią iš žiauriausių despotų. Tai jo kalėjime buvo pasakyti žodžiai:“Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro.“
                    Jis žinojo, ką daro.
                    Dvi žmonių grupės mano lūkesčius visai apvylė. Nebenorėjau toliau lįsti į žmogaus sielos šiukšlyną, maniau, kad nieko nebeišeis ir sudėjau rankas.
                    Bet vieną kartą, eidama vakare pro dvarą, pamačiau kieme kažkokią keistą žmogystą. Tai buvo monstras. Išsukinėtom rankom ir kojom, su baisia, šone atsikišusia kupra, kuri dabar buvo apnuoginta ir ant kurios aiškiausiai matėsi kruvini rykštės rėžiai. Tas vargšas sėdėjo, prirakintas ant mūrinio suolo ir tyliai, graudžiai verkė.
                    Aš susidomėjau šia scena. Mane pakerėjo tokia žmogaus reakcija į smurtą. Aš paleidau tą žmogų nuo grandinių, išlyginau jo kuprą ir galūnes ir palikau tik sumuštos nugaros skausmą ir žaizdas. Buvo įdomu, ką gi darys tas šitaip nuskriaustas žmogus, atgavęs savo jėgą ir žmogišką pilnavertiškumą?Gal jis kaip nors protestuos prieš neteisybę? Gal bandys save apginti?
                    Bet jis... Jis tik apžiūrėjo atidžiai savo rankas ir kojas, savo sveiką liemenį, apsidairė, lyg ieškodamas pagalbos ir dar graudžiau pravirko. Tik tada aš staiga supratau, kad ne tik kūnas, bet ir dvasia šito vargšo suluošinta, ir kad jam, atgavusiam tai,  ką iš jo kadais atėmė pikti žmonės, dabar labiausiai skauda dėl to, kad jis prarado savo kuprą, nes ji jį maitino ir rengė, ji buvo jo gyvenimas ir jo pasaulėžiūra, ir kitokios jis neturės niekad.
                    Tada pajutau baisų apmaudą. Tegu ir apdovanota kažkuo daugiau už kitus, aš buvau tik žmogus, ir baisiai supykau ant šitų menkų ir silpnavalių, bejėgių ir suluošintų, atidavusių savo likimus... kam? Dievui? Dievas buvo toli. O čia juos valdė jo vietininkai. Mintis pereiti prie dvasininkų kilo netikėtai. Aš nesu visagalė: ir tada, ir dabar jaučiu jiems baimę, kažkokią priverstinę pagarbą, bet pabandžiau...
                    Ne, aš nesakau, kad jie neturėjo sielos. Kai kurie net labai turtingą. Bet visas jas, ir menkas, ir turtingas valdė vienas dievas- baimė ir noras valdyti.
                    Ar norės velnias apsigyventi Dievo tarno kūne? Iš pradžių bijojau, kad nieko neišeis. Bet išėjo! Tai buvo sėkmė.
                    Jau pati pirma mano tvarinių grupė įkūrė naują institutą- Šventąją Inkviziciją. Tiesą sakant, jų veikla pranoko visus mano lūkesčius. Savo kūrinių vardus pradėjau išgirsti tariamus su siaubu ir pašnibždomis. Apimta kūrimo azarto, užtvindžiau velnio vietininkais visą Europą. Miestuose ėmė kilti kartuvės ir krautis laužai. Platonu ir Seneka jau niekas nebesižavėjo, o Galilėjus turėjo sustabdyti Žemę, kad išliktų gyvas. Bet tai jį ir pribaigė...
                   Aš niekad nebuvau tenai, tuose rūsiuose ir požemiuose, nei tose miestų aikštėse, kur mirdavo žmonės. Žmonės su gyva siela ir sudarkytu kūnu. Aš niekad negirdėjau, ką jie šneka ir šaukia, kaip jie keikia ir koneveikia, ką jie dejuoja iš skausmo. Mačiau tik juos- savo kūrinius: didingus, valdingus, tiesius ir teisius, įgijusius valdžią ir neleidžiančius prieštarauti net Dievui. Jie gyveno savo baisų gyvenimą. Sukurti tikros raganos, jie pradėjo žudyti visas moteris, įtariamas turint tokią galią. Iš pradžių aš negalėjau šito suprasti. Bet vėliau suvokiau tai kaip jų protestą. Kažkokį nesąmoningą protestą prieš mane, kurios jie nepažinojo, bet galbūt jautė? Gal jie tikėjosi, nužudę mane, išsivaduoti nuo mano valios, kurią aš kartais jiems primesdavau? Ir šitaip tapti žemėje visagaliais?
                  Nežinau...Aš lošiau su jais lyg su kortų stalo varžovais. Iš ko buvo lošiama?- moteris pirmą kartą pakėlė akis į Fadetę.
                  - Ir štai vakar... aš išgirdau šunų lojimą. Išėjau. Tiesiai į mane bėgai tu. Tavo veidas buvo toks, kad aš išsigandau. Tu turi mane teisingai suprasti, Fadete. Savo gyvenime aš niekada nieko nebijojau. Tik aš galėjau gąsdinti ir bausti kitus. Tai buvo mano teisė- taip aš maniau.
                  Bet tu... Tu nežinai, kad esi be galo panaši į mane. Man vis atrodo, kad tu pasiėmei mano akis, plaukus, lūpas, kad tu pasiėmei mano jaunystę, ir todėl esi stipresnė už mane. Negali gi žmogus būti toks panašus į kitą žmogų!
                  - Tau gal juokinga?- aš tada pajutau visą tavo siaubą, aš jį išgyvenau kartu su tavimi, aš visa savo esybe pajutau, kad tai man nori perkąsti gerklę tie įsiutę šunys, kad mane tuoj sudegins mano pačios rankomis sukrautas laužas...
                  Fadetė staiga pajuto kažkokį lengvumą visame kūne. Ji pajuto, kad vėl gali kalbėti, gali galvoti, judėti.
                  - Nekenčiu!- staiga prasiveržė iš jos gerklės,-Tūkstantį kartų tavęs nekenčiu, moteriške! Būk prakeikta, nelaboji! Ir už mano ketvirčiuotą motiną- būk prakeikta! Ir už mano sesers išbadytas akis, ir už mane, ir už mus visas, kurios mirėme ir kurios mirsime, būk, būk prakeikta!..-Fadetė nebegalėjo kalbėti.Iš kažkur giliai pakilusi rauda prasiveržė pro lūpas ir patvino ašaromis.
                  Senė žiūrėjo į ją, nenuleisdama akių, staiga sugniužusi ir lyg sumažėjusi.
                  - Kalbėk, Fadete. Aš gi tau sakiau, kad niekad negirdėjau šitų žodžių, ir ašarų nemačiau. Ir apie kančią tik buvau girdėjusi...-jos balsas vis tilo, tilo, kol galiausiai visai dingo.
                  Fadetė kalbėti negalėjo. Negalėjo pasakyti nė vieno žodžio, kuris būtų išreiškęs jos neapykantą tai moteriai. Tokių žodžių nebuvo. Ji tik pasikėlė nuo suolo, visu kūnu palinko į priekį ir spjovė senei į veidą.
                 Galvą vėl pervėrė baisus skausmas, iš viršaus plykstelėjo skaudi šviesa, Fadetė pajuto, kad vėl netenka sąmonės...


                 Fadetė pabudo. Ji gulėjo miško laukymėje. Aušo. Čiulbėjo paukščiai, tyliai ošė dideli, žali medžiai.  Žolė buvo minkšta ir švelni lyg aksomas, kvepėjo žemuogėmis.
                 Fadetė apsidairė. Vien tik saulėtas miškas. Nėra nei trobelės, nei senos moters švelniu balsu. Nejaugi sapnuota?
                 Staiga ji pamatė ant vieno didelio medžio šakos pilkas sidabro gijas. Priėjo arčiau ir suprato, kad tai plaukai. Žili vešlūs plaukai,- o gal perukas, užkabintas ant medžio šakos ir išdraikytas vėjo?
                 Po medžiu buvo užgesęs laužas, o medžio kamienas iš vienos pusės apdegęs.
                 Fadetė nuleido galvą. Ją labai skaudėjo. Tvinkčiojo smilkiniuose. Ji nieko negalėjo galvoti.
                 Apsisuko ir nuėjo...


                 Žmonės kalbėjo, kad naktį sudegė pabėgusiai raganai sukrautas laužas...