Šviesa sergu ant tavo rankų,
trupančių nuo karščio girto.
Išlieju vaizdą tūkstantį kartų –
dailus kol buvo, jo nenupirko.

Į žemę sausą įsigerti žodžiais,
iškastais sniege, bandau.
Nuo rankų tavo lig šešėlio – šuolis.
Prakaito lašu nuskriesiu, bus saugiau.

Suskilęs lašas virpins žemę,
įleist vidun prašys, bučiuos nagais.
Ir šaltis gaus uždusęs, jau pasenęs –
užgesiu baloje, jei niekas neįleis.