Mūsų mintys klajoja po visą visatą,
nusibodo pėsčiom, išradome ratą.
Nusibodo mums šalti, išradome ugnį,
romantikos trūko-pradėjome kurti.

Drabužiai negražūs-audėme šilką,
žiema atkeliavo-nurengėm vilką.
Kai vyną išradom ir grįžom išgėrę,
žmonos išrado vyrų skausmui kočėlą.

Išradom indus, kad valgyt iš jų,
negalim juk rankom, taip negražu.
Muziką kuriam, dainuojam chore,
geriau nei kaukimas vilko nakčia.

Sukūrėme sienas nuo laukinio žvėries,
bet negalim išvyti mažytės pelės.
Padarėme stogą nuo šalto lietaus,
jei ne jis, tai žmogus vistiek jį sugriaus.

Išradom vaistus, nes išradome ligą,
išgydėme ją, jei ne tą, tai kitą.
Su galva negerai, varžtelio pritrūko,
surasti suradom, bet nieks neprisuko.

Vis mąstom, ką dar mums sugalvoti,
išmąstėm panerti, po orą skrajoti.
Pradėjom žiūrėti į tyliąsias žvaigždes,
bet vien tik žiūrėti žmogus neiškęs.

Mūsų mintys klajoja po visą visatą,
išradome laiką, dieną ir datą.
Tiek daug sugalvojom ir tiek dar įminti
mums reikia, mes negalim nurimti.