Kai pirmąkart išvydau
tave anais laikais,
buvai tu jaunas, buvai gražus,
juodais vešliais plaukais.

Ranka į ranką kopėm
gyvenimo kalnan.
Per vėtrą, audrą ėjom
takais vingiuotais ten.

Mirtis išskyrė mus –
nebeplaka tavo širdis.
Mūsų ašarų ir raudų
tu jau negirdi...

Sūnus, dukrelė mieloji
tave vis mini.
Ir aš, žmona mylimoji,
esam nusiminę.

Raminkis, širdie, gana gedėti.
Tavo likimas – likimas visų.
Noriu tik sapne tave regėti
ir laukti, kai būsime kartu.