Dar pabūk, kol vakaras be vėjo,
Kol negrįžtantys pasirenka takus.
Tiek nedaug, atrodo, laiko tepraėjo,
Tiek nedaug, net širdžiai nejauku.

Kas belieka, tik balsai be aido,
Tik ištroškusio alsavimas kely.
Krinta prieblanda ant tavo veido.
Tu žinai, kad nebegrįši, ir tyli.

Ta naktis – kur miestą užrakina,
Ta beprotiška viltis anapus sutemų...
Kas supras? Žaros tamsėjantis plakimas
Neišblaško nuo minčių liūdnų.