Meistre, eikšen!

Tyliai rymojau užsidėjusi rankas ant radiatoriaus. Laukimo valandos man visad būdavo sunkios, ypač žinant, kad lagaminas seniai sukrautas laukia manęs koridoriuje, o telefone žybsi keturių skaitmenų telefono numeris, laukiantis kada paspausiu žaliąjį mygtuką. Na ne, dar per anksti. Iki oro uosto man vos 5 minutės, o žinant, kad mane eilinį sykį ten nuveš tas pats taksistas, tai atsidursiu ten vos ne kosminiu greičiu.
Jėtau, nagi ir žiopla aš ! Juk užmiršau, kad pastačiau šildyti pieną ant viruklės !
Tačiau kaip nekeista, atėjus į virtuvę, radau pieną jau nukeltą ir laukiantį kakavos. Velniažin, vėl atmerktom akim miegu. ir kai lūpomis priliečiau pieną, teliūskuojantį mano puoduke, pamaniau tą patį. Pienas juk jau atšalęs...
Pašaukus vardu lepūnėlę katę, paglosčiau ją, įtikinau, kad būtų gera kol manęs nebus. Ji tik meiliai murkė. Matyt suprato, jog neverta jaudintis kiekvieną kartą man išvykstant. Dar pražils manoji siamė, o koks tada ponas katinas į ją žiūrės? Protingai daro, protingai.
Ir paspaudus žaliąjį mugtuką telefone išgirdau signalus. Visos mano lakios fantazijos vaizdiniai dingo iš mano galvos ir aš susirūpinau, nes reikėjo pasakyti adresą. Velniop tą adresą, nepamenu jo!
-Atvažiuokit ten pat. Ten pat . Prie siuvimo ateljė, senajame skvero gale.
Po velnių, ir kodėl man labiausiai norisi žliumbti tada, kai aplinkui mane milijonai žmonių, dvigubai daugiau akių ir dar daugiau milijonų minčių ? Tvardykis, tvardykis! Jei tiek metų išgyvenai be jokių krislų krentančių iš akių, kodėl dabar turėtum praskysti ? Pasaulis nemėgsta žliumbiančių žmonių. Nes jie silpni. Ir vėl tie kvaili stereotipai... Kada pasaulis nustos suktis pagal laikrodžio rodyklę ir pajudės atvikščiai? Juk ta upė, ta vaga, vos ne kas antrą žmogų įkyrėjo negyvai. Bet negi tai pripažins kiekvienas ? Kiekvieną dieną gatvėje aš sutinku milijoną žmonių, kurių pusė- naivuoliai, tikintys fėjomis ir Kalėdų Seneliais, o kita pusė- biznieriai, bandantys parduoti kiekvienam rytojaus orus.
o tu, argi Tu, netikėjai Kalėdų Seneliais, kai Kalėdų rytą bėgdavai ieškoti dovanų ? Tikėjau. Argi nebandei paaiškinti dėdei, kad sniegas neiškris iki gruodžio 9-tosios ? Bandžiau . Tik mano pasaulis sukasi pagal kitokį principą ..
Šiandien buvo ta diena, kai ir suaugusieji patiki pasakomis. Diena, kai išgėrus jazminų arbatos, pagalvoji, kad tai ramunėlės. Šiandien- Kalėdos. Diena, kai noriu šypsotis visiems, nuo bedantės senutės Laisvės Alėjoje iki žavios mažos katytės, laikinai apsistojusios Gedimino prospekte.
-Pašauk mane vardu, o aš atsakysiu delnais.
Frazė, kurią pamačiau dar savo vaikystėje ant atviruko. Berods dar vokiškai užrašytu. "Ich liebe dich". Anas atvirukas vis dar yra kažkur senoje dėdės komodeje, prigrūstoje senais atvirlaiškiais ir atvirukais, kurių nugarėlėse mirgėdavo tas pats Auroros vardas.
Aš niekad nemėgau Kūčių. Ne dėl to, kad nebuvo su kuo būti . Buvo. Tik aš visad užsiožiuodavau šią dieną, nes visi vaikai norintys įpiršti man savo gautas dovanas: nuo alavinių kareivėlių iki dirbtinių moterų- lėlių, turėdavo tėvus. O aš ne. Dėl to visą laiką prasedėdavau ant dėdės kelio, kaip ant Kalėdų Senelio... Kuriam jaučiu iki dabar didžiulę antipatiją, Žinoma, dabar jau viskas kitaip. Ir nebemaža rodos esu.
-Užsimerk, parodysiu tau stebuklą,- pasakė man kątik suskambėjęs telefonas.
Gaila, jog ir stebuklai dabar mažesni negu buvo prieš penketą metų.
Bet aš užsimerksiu.
Didelė eglutė, siekianti lubas, dar prieškariniai žaisliukai, Senelis Šaltis su Snieguole, močiutė užsnūdusi nuo patefono muzikos ir katytė, tupinti jai ant kelių.
Kapt.
bohemija