Kas jis – SAVĘSP,
kurį minėti noriu ir bijau?
Ten būna –
lyja titnagais
ir Dievas bijosi įeiti.
Eilėraščiai kraujuoti, negyvi,
ir šviečia ten ne žvaigždės,
net ne žvakės...
Kapais išmėtytos
ten vis dar neužgęsta mūsų akys.
Tuomet nereikia pragaro,
kai šitaip degina krūtinę,
o atmintis it prakeikimas,
kad žmogus esi.
Ir negaliu
užmiršti
Pirčiupių,
Klepočių...

Jie irgi ten
sudeginti
ir išbarstyti
pelenais.
O ne! Aš nesakau,
kad ten tik šitaip būna –
Juk pats su angelais
ten mokaus Dievą garbint
Ir, pelenus pakėlęs, užsidegt
Šventa tiesa,
kuri svarbiau,
negu poezija
be Atminties.