Iš kišenės išniro mažas troliukas. Kiek gi jam sakiau, kad  viduje, kišenėse, daugiau neberūkytų – visi drabužiai tiesiog trenkia tabaku ir nuorūkomis. Tačiau nykštukas manęs neklauso – vis daro savo. Į praeivius, žinoma,  nekreipiu dėmesio – ką jie žino  apie tą keistą įnamį, kuris su manimi gyvena  nuo praeito trečiadienio, tryliktos mėnesio dienos.  Namuose, be jokių abejonių, būna riesta. Aš nerūkau. Iš namiškių tarpo – taipogi niekas tuo neužsiima, o mano troliukas – taip. Tik man ligi šiolei neduoda ramybės klausimai iš kur  jis gauna prakeiktų cigarečių...

Padarėlis atsirado vieną nelemtą  dieną. Iš pradžių, pamenu, išgirdau keistą garsą, tuo metu kai pats knebinėjausi viename kanalizacijos tunelio atšakoje. Lyg tyčia dirbau vienas: prietemoje lopiau pratrūkusį vamzdį. Tas balsas skambėjo ištisai, buvo žemas ir tikrai man atrodė, tarsi kalbėtų koks pasislėpęs varliukas. Žodžiai biro tarsi iš maišo – rodės tokie smulkūs, o pats gailus ir cypiantis padaras vertas pasigailėjimo:
-Priimk mane.
-Ką? – netgi nesuvokiau ką ir kam sakau.
-Aš Lidas Grohamas. Trolis.
-Kur tu esi? – pasidomėjau vedinas smalsumo, juolab, kad monotoniškas ir ilgai trukęs darbas buvo beveik baigtas.
-Čia. Tavo viduje, kišenėje.

Troliukas buvo vieno sprindžio aukščio. Bet jis kuo puikiausiai tilpo ir mano lietpalčio kišenėje, ir storesnės striukės užantyje. Tas tvarinėlis gerokai skyrėsi nuo mitologinių savo giminaičių tiek savo išvaizda, tiek ir dydžiu, todėl stebėjausi kodėl gi save pasivadino troliu.
Padarėlis buvo gauruotas, tamsaus gymio, vilkėjo rusvą švarką bei juodas kelnes. Batai  padaryti, ko gero, iš kažkokio neregėto roplio odos, buvo žalsvai juodi. Lidas Grohamas, kaip pats man prisistatė,  pasižymėjo ypatingu nevalyvumu. Šiandien savo apsausto kišenėje vėl radau dvokiančių nuorūkų, tabako trupinių ir paslėptą sūrį. Paaiškėjo, kad keistas slapukas nakčia įsisuka į virtuvę iš kur grįžta su šiokiu tokiu grobiu, tačiau iš kur traukia cigarečių galėjau tik spėlioti. Gal pasigamina kokių nors burtų dėka arba lauke prisirenka nuorūkų, man nematant?...

Nykštukas būtų dar pakankamai pakenčiamas, jei ne jo tiesiog nepakenčiamas charakteris ir nepaprasti sugebėjimai krėsti netvarką. Anksčiau žadėjau jį įtaisyti  pusseserei, kuriai netrukus sukaks septyneri metai, bet netrukus ėmiau gerokai abejoti... Supratau, kad jis ne šiaip žaislas ar koks egzotinis sutvėrimas ir jis man pasirodė svarbus. Pasirodo, kad troliukas čia, mūsų pasaulyje, atsirado ne atsitiktinai. Man atvirai pasigyrė, kad yra magas, sugebąs šiek tiek kerėti. Tik tų kerų dėka jis atkako į šitokį neišvaizdų pasaulį, kuriame gyvenu pats. Tačiau jo sugebėjimai  daryti stebuklus nebuvo itin kažko verti. Vakar, manęs paprašytas,  jis sugebėjo  sutverti tik kvailą barškalą. Tiesa, tas vaikiškas žaislas buvo tikras, iš plastmasės, bet mažas kaip ir pats išdaigininkas. Lidas, ko gero, krėtė juokus naudodamasis  svetima kerų knyga, o  pramokęs kelis sudėtingesnius burtus dabar ir  tūno mano kišenėje. Štai, jis vėl, kaip ir užvakar, gliaudo saulėgrąžas, o lukštus staiga pabėrė tiesiai į barščius, kuriuos valgiau.
-Na, mano nevykėli, tu tikras kiaulė! Ar pats srėbtum sriubą į kurią tau šitaip gražiai prispjaudyčiau?
-Na... aš ne tyčia, - gailiai ir  nekaltai  sucypė padarėlis.
-Žinosi, kad pokštus krėsti, kai kitas valgo – nevalia! – jį sučiupau už pakarpos ir pridūriau. – Tuoj uždarysiu į stiklainį nunešiu į turgų parduoti. Gal kas pirks ir džiaugsis įsigijęs kaip kokį žiurkėną. Ar norėtumei tokio likimo?
-Nereikia, dėde... – suaimanavo  Grohamas. – Aš daugiau taip nedarysiu... Nebešiukšlinsiu sriubos...
Supratau, kad nevaleika labai sunerimo. Jis buvo labai išsigandęs, todėl paleidęs jį nuraminau:
-Tiek to. Nebūgštauk. Niekas tavęs neparduos, tačiau  labai norėčiau, kad tabako ir saulėgrąžų daugiau nebematyčiau.

Po mano šnekos troliukas susigūžė, pasislėpė kišenėje ir ilgam dingo.
Netrukus man jo labai pagailo, nes jis visą pusdienį nesirodė. Kišenėse  Lido neradau, todėl ėmiau naršyti visą butą, apieškodamas visas spintas, stalčius, drabužius ir tamsiausius užkaborius. Labai nustebau jį  aptikęs viršutiniame komodos stalčiuje. Vargšelis muistėsi tarp visokio ten suversto šlamšto, kurio anksčiau tikrai nebuvo. Atidžiau įsižiūrėjęs supratau, kad išdaigininkas  nežinia kokiu būdu sugebėjo  ištraukti visų mano glaudžių gumeles, o dabar tarp jų blaškėsi vos beatgaudamas dvasią.
-Ką tu čia dabar veiki? – tiesiog nebežinojau ar pykti, ar juoktis, atleisti ar griežčiausiai nubausti tą mažą nusikaltėlį.
-Nieko. – nekaltai atsakė Grohamas ir dar įnirtingiau ėmė blaškytis savo sukurtuose spąstuose.
Blogiausia, kad man labai reikėjo naujų kelnaičių. Po valandos manęs laukė pasimatymas, kurio nelabai norėjau atšaukti. Kitame komodos stalčiuje aptikęs prakiurdytas kojines ko ne pažaliavau iš pykčio.
-Tau reikia tiesiog nudirti kailį! Rytoj tavęs laukia prieglaudos namai. Ten, vargšams,  bent pramoga tapsi – pamiršti senukai ne tiek daug naujovių  sulaukia.
-Nenoriu, - sukliko išdaigininkas, kai šį pakėliau  ir atsargiai narpliojau supainiotas gumytes ir  laisvinau kalinį, kuris tik apsunkino sau vakarą.

Taigi, jau žinojau, kad šiandien niekur neišeisiu. Šokių vakarą  ir susitikimą vėl teks atidėti. Tačiau nenuoramą pamokiau kaip reikiant. Jį nunešiau į virtuvę ir uždariau duoninėn, kur buvo tik trupiniai ir tamsa.
-Šį kart – labanakt.
Trolis susikrimtęs priėmė šitokį likimą. Tuo tarpu pats, net ir būdamas sujauktos nuotaikos, nuslinkau žiūrėti televizoriaus. Prieš tai pašėriau Tobį - šunį kuris ne kartą jau kėsinosi  užkrimsti neužauga, tačiau lemtingomis minutėmis  spėdavau išpešti  Lidą iš jo gniaužtų.
Šį vakarą nusprendžiau rimtai pamąstyti ar trolis rytoj dar liks namuose, ar bus kur kitur išgabentas, žinoma, ne be mano pastangų. Įnamis jau gerokai apkartino mano dienas, todėl, žiūrėdamas ne itin įdomią laidą, laukiau sugrįžtančių namiškių, kurių nuomonė irgi buvo labai svarbi.