Akmenį stveriu ir skaldau luitą,
Bandau išlaisvinti likimo liūdesį užguitą,
Niekad nebuvau tenai, kur vyko bergždžias karas.
Niekada nebūsiu, nes šitas luitas tapo mano dvaras...

Galvojau apsisaugosiu nuo ginklų, skausmo ir kančios,
Deja, didžiausias priešas manyje gyvena.
Žudau save, aukojuos dėl ugnies rusenančios,
Dūmai nuodija akis, o lūpos liūdnume kažką lemena.