Rūdžių gramdytojas
Jonui (bet kokia proga)
------------
Gramdau geležį. Rūdis nuo jos.
Žvanga. Žviegia. Nenori, kad liesčiau.
O ir pats nelabai kaip jaučiuos –
Groja nervai, o biesas juos griebtų!.
Bet ar verta palikti man tą
Sunkų darbą, kad rūdys neėstų,
Juk ateis, atžvangės valanda –
Geležis ims it veidrodis šviesti.
O ir nervai atlyš ir tylės,
Ausyse atminimais įspraudę
Bjaurų aidulį tos geležies,
Kai tokią surūdijusią gramdai.
Na, o jeigu ir širdį taipo
Ėda rūdys kaip geležį? O!