tamsa man šneka blyksniais vaizdinių
baltų naktinių atšvaitais juodoj drobulėj
sušlapęs nuo minčių kokčiai lipnių
jaučiu klampioj tyloj nelauktą dūrį
pro langą rodos drakula atskris
jau paruoštas pano eskizams lieti
tik jo paveiksluos šaukia jaudulys
viena spalva išrausvintoj paletėj
apakęs baimės gniuždančios vokuos
kvėpuoju taip kad sienos tampa skystos
nebėr manęs bežodžio vakaruos
nes laukiu gaidžio pirmojo pragystant