Buvau per jaunas, kad suprasčiau meilę,
Atskirčiau brandžius grūdus nuo pelų.
Todėl iš džiaugsmo netilpau į kailį,
Iš tavo lūpų gavęs trupinių.

Tavim džiaugiausi tartum mažas vaikas,
Tikėdamas, kad myli amžinai.
Tačiau parodė tikrą veidą laikas:
Iš mūsų meilės liko pelenai.

Sutikus kitą, man užgijo žaizdos,
Tik sapnuose dažnai iškyla vaizdas,
Kaip tu man karštą meilę vaidinai.

Juokiuos iš jos, nors širdyje giliai
Atgyja dar malonūs virpuliai,
Alsuoja vėl pirmosios meilės žaizdras.