Viso labo — žodis
Siuntanti širdis toliau spjaudėsi rūgštimi:
— Jei nesupranti, kas kalbama — tylėk!
Paklauso — nutyla. Ir įlenda į spintą, kol--
Keliaklupsčiaujanti „palik palik ramybėj jį“ širdis suskumba įsiterpt:
— Nerėk. Nėra kitų namų, nėra kito vyro.
„Kito vyro?“ — skamba spintoje užsidariusioj jaunoj širdy, tačiau mintis tik pokšt ir dingsta, vos tik--
Pačios mažiausios širdelės balsas ataidi iš nykštukų klėtelės:
— Mama, jau padariau!
— Vėliau! — lyg nevykęs aidas tuoj pat atsako kviečiama moters širdis.
— Kalė tu! — sprogsta rūgštyje baigiąs ištirpt tėvo raumuo.
Spintoje — o netrukus ir tualete — ima kristi ašaros. Aštrūs šniurkščiojimai į šipulius sudužti priverčia ir---
Antrąją monetos pusę:
— Nėra net šių namų, nėra net šio vyro. Apie kokią alternatyvą dar gali šnekėti?
— Būtent! Nėra. Nieko nėra. Tavęs, vaikų — nieko. Tik šiukšlės.
Beširdė moteris šoka ant beširdžio vyro, tačiau šis grubiai ją nustumia. Ir tuoj pat išeina.
„Mirtys be kraujo,“ — gerdamas spirituotą alų kitame kambaryje, mąsto seniai pasenusi širdis. „Sudie, sūnau,“ — mintimis dar prideda prieš šiam užveriant duris.
Kai šeimą išžudė žodžiai, ji atgimė iš naujo. Atgimė dar tūkstančius kartų, nes žodžiai nesiliovė.