išsigelbėjimas
Aš bėgau savo vaikystės kopomis jūros link. Mama mane išleido pažaisti, ir aš, nepaisydamas jos draudimo, skubėjau prie vandens. Smėlis buvo karštas, aš nėriau į bangas, ilgai pliuškenausi, ir kai pamėlę lūpos ėmė drebėti, išlipau ant kranto.
Išsitiesiau kopoje, apšilau ir pradėjau kastis į smėlį. Man tas žaidimas patiko, aš vis kasiau ir kasiau rankomis ant savęs smėlį, kol staiga pajutau, kad pradedu dusti. Bandžiau išsivaduoti, bet smėlis slėgė mane, laikė lyg gniaužtuose, mane pradėjo pilti prakaitas, man trūko oro, aš norėjau šaukti, kviesti mamą, bet negalėjau įkvėpti. Ir kai mane pradėjo purtyti mėšlungis nuo staiga atsiradusios mirties baimės, aš...pabudau.
Kajutėje iš tiesų trūko oro.Mano kūnu žliaugė karštas, lipnus prakaitas, aš žiopčiojau lyg žuvis, išmesta į krantą, ir nesupratau, kas darosi. Kajutėje aš buvau vienas.
Nesigirdėjo laivo motorų ūžesio, žmonių balsų ir kito, plaukiant atvira jūra, įprasto triukšmo. Oras buvo išretėjęs, kaip kalnuose, kur kadais buvau. Žvilgtelėjau į iliuminatorių ir apmiriau. Už stiklo buvo matyti...vanduo.Ne banguojantis jūros paviršius, o vanduo lyg akvariume. Praplaukė kelios blizgančios žuvelės, palei pat stiklą siūbavo ilgi, rudai žali dumbliai.
Negalėjau galvoti apie tai, kas įvyko. Aplamai nieko negalėjau galvoti. Sąmonė tai nuklysdavo, tai vėl prašviesėdavo, buvo silpna. Galvoje, kažkur pasąmonėje, sukosi viena mintis. Tarsi kažkoks uždavinys su vienu nežinomuoju, kurio niekaip negalėjau išspręsti. Turbūt, pats nesuvokiau, ką gi turiu išsiaiškinti.
„Viešpatie! Čia visai nėra deguonies! Juk mes laive, ne po žeme...“-mintys buvo nerišlios, bet kažkuriuo momentu aš staiga prablaivėjau.
- Deguonis! - pašokau, apimtas vilties. Juk mūsų laivas vežė deguonies balionus- kelis šimtus balionų ligoninėms. Aš pats prižiūrėjau krovinį, žinau, kur jie sukrauti, aš turiu juos rasti.
Bet nuspręsti buvo lengviau, negu padaryti.
Pabandžiau pakilti. Sunkiai, bet prisiverčiau nueiti tuos kelis žingsnius iki durų. Išėjau į koridorių. Visur buvo tuščia. Ramstydamasis į sienas, nušliaužiau iki laiptų į triumą, kur buvo sukrautas deguonis. Abiem rankom atsirėmiau į turėklus, pasilenkiau ir, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvau žemyn. Skaudžiai susitrenkiau galvą ir netekau sąmonės.
- Džekai, ei, Džekai, atsipeikėk! - kažkas šaukė man, tapšnodamas per veidą. Sąmonė grįžo palengva. Pirmiausiai pajutau, jog galiu laisvai kvėpuoti- oras buvo nepaprastai gaivus. Bent man taip atrodė po neseniai patirto košmaro.
Kai pramerkiau akis, į mane žiūrėjo geros juodaodžio laivo mašinisto Samuelio akys. Semas buvo susirūpinęs ir savo stipriomis rankomis laikė mane, pusiau sėdintį glėbyje.
Pamatęs, kad atgavau sąmonę, jis atsargiai padėjo man atsikelti. Mudu stovėjome bagažo skyriuje, tarp deguonies balionų, kurių vienas buvo atsuktas, ir tyliai šnypštė iš jo besiveržiantis deguonis.
- Semai, kas nutiko?- paklausiau aš, pajutęs, jog baliono šnypštimas ir mūsų balsai- vieninteliai garsai laive, kuriame šiuo metu turėjo ūžti galingos mašinos ir klegėti žmonės.
- Nežinau, aš miegojau. Manau, kad pabudau taip pat kaip tu.
- Kur tavo draugas? Juk kajutėje gyvenote dviese?
- Jis naktį budėjo mašinų skyriuje, bet aš dar niekur iš čia nebuvau išėjęs.
Mudu nusprendėme apeiti laivą ir sužinoti, kas nutiko. Pradėjome nuo apatinio denio- mašinų skyriuje ir kitose techninėse patalpose nioko nebuvo. Mašinos tylėjo, prietaisai neveikė.
Toliau pradėjome apžiūrinėti kajutes. Daugelis jų buvo tuščios, kai kuriose gultuose gulėjo žmonės. Abu su Semu kaip išmanydami nustatinėjome, ar jie dar gyvi, ir jei mirtis kėlė abejonių, vilkome juos žemyn ir bandėme gaivinti. Po kiekvienos kajutės apžiūros, turėjome ilgokai ilsėtis, nes viršuje nebuvo kuo kvėpuoti.
Tas darbas užsitęsė ilgai. Mano laikrodis rodė 20 valandą, reiškia, buvo vakaras.
Mums pavyko išgelbėti dar keturis žmones- du vyrus ir dvi moteris. Rebeka dirbo laive medicinos seserimi, buvo jauna ir gyvybinga- ji greit atsigavo. Ponia Silvija, keleivė, garbingo amžiaus moteris, sunkiai budo iš priverstinės narkozės, o ir atgavusi sąmonę, jautėsi labai silpnai, nepastovėjo, ir mes jai atnešėme šiokį tokį gultą- ten ji ir gulėjo, sunkiai gaydydama dirbtinį orą.
Justas ir Renatas, taip pat keleiviai, vidutinio amžiaus verslininkai, atsigavo greitai ir įsijungė į mūsų nuolatinius svarstymus, kas gi galėjo nutikti.
Praktiškiausias turbūt buvo Semas. Jis ėmėsi vadovauti ir liepė mums surasti tinkamesnę patalpą įsikurti. O pats ėmė ieškoti plastiko ar gumos vamzdžio nuvesti į tą patalpą deguonį.
Neradęs tiesiog užsivertė ant pečių balioną ir nunešė jį į laivo virtuvės darbininkų kajutę. Iš tiesų jos buvo dvi- viena šalia kitos, nes ten dirbo ir vyrai, ir moterys. Šalia- gerai įrengtos vonios, tualeto patalpos, virtuvė ir maisto sandėlis.
Semas pastatė deguonies balioną tarpduryje, nes mes nusprendėme durų nedarinėti ir taupyti deguonį.
Ponią Silviją įkurdinome apatiniame gulte, galvą pasukę arčiau deguonies srovės. Rebeka nusigavo iki ambulatorijos ir atsinešė reikiamų vaistų. Išgėrusi karštos arbatos ir kiek užvalgiusi, Silvija pasijuto geriau ir jau pati atsisėdo gulte.
Kadangi plaukėme jau antra savaitė, vieni kitus neblogai pažinojome. Sėdėjome kajutėje, gurkšnodami arbatą su romu, plepėjome apie visokius niekus, tačiau įtampa, vis dar kausčiusi mus visus, prasiverždavo net smulkmenose.
Staiga pajutau, kaip Rebeka suspaudė mano ranką. Pasisukau į ją. Ji sėdėjo išbalusi lyg mirtis ir žiūrėjo į kajutės iliuminatorių.
Aš taip pat pažvelgiau ir nustėrau. Už stiklo, tamsiame, melsvame vandenyje į mus tiesėsi žmogaus ranka. Vanduo buvo ramus, matyt, nebuvo bangų, ir ranka taip pat nejudėjo. Pasidarė kraupu.
Pastebėjau, kad ir kiti žmonės, išskyrus, aišku, vargšę ponią Silviją, pamatė tą ranką. Kajutėje stojo slogi tyla. Kad ir kaip stengėmės nežiūrėti, kraupusis reginys nuolat traukė žvilgsnį. Kalba nutrūko. Sėdėjome be žado, kol Semas atsistojo, nervingai nutraukė nuo stalo staltiesę ir uždengė ja iliuminatorių.
- Laikas pailsėti,- slogiai ištarė jis, vis dar stovėdamas.
Tylėdami paklusome. Susiruošėme šiokius tokius gultus ir sugulėme.
Nors buvau išvargęs ir mirtinai nukamuotas nežinios ir baimės, miegas neėmė. Galvoje sukosi mintys, baisesnės viena už kitą. Jaučiausi, lyg dalyvaučiau viename iš matytų siaubo filmų. Bet tai buvo tikrovė, kuri šaltais pirštais kibo man į plaukus, gnaibė širdį, stingdė protą.
Laive buvo šalta. Neveikė šildymo sistemos, bet elektra, keista, išliko. Kajutėje palikome degti iš kažkur atsineštą mažą stalinę lempelę. Moterys kategoriškai atsisakė miegoti tamsoje, todėl viskas dabar skendėjo vaiduokliškoje prieblandoje, ir vienintelė mintis, kuri guodė ir neleido išprotėti, buvo-„ aš esu ne vienas“.
Paryčiu miegas paėmė viršų, ir aš užsnūdau.
Kai pabudau, Renatas jau buvo paruošęs pusryčius ir dėliojo lėkštes ant stalelio. Rebeka pilstė karštą kavą, o Semo nebuvo.
- Jis viršuje,- paaiškino Justas.- Išėjo pažiūrėti, kas nutiko.
Sėdome valgyti, tikėdamiesi, jog Semas greit grįš ( be oro juk ilgai neišbūsi). Semas iš tiesų greit grįžo, nešinas dar vienu deguonies balionu.
Jis atrodė prislėgtas ir pavargęs. Išgėrė karštos kavos, maisto net nepalietė.
- Mūsų laimė, kad viršutinio denio liukas sandariai uždarytas,- tyliai pratarė po kiek laiko.- Visas laivas po vandeniu, ant dugno, ir mes gyvi tik todėl, kad kažkas spėjo užtrenkti liuką.
Būčiau jam dėkingas, jei tikėčiausi, kad tai mus išgelbėjo. Atrodo, mūsų laukia baisesnė mirtis, nei to nežinomo geradario.
Norėjau prieštarauti Semui, juk mes dar turime laiko. Mes dar ilgai galime pakenčiamai gyventi čia, kol turime deguonies ir maisto. Mes dar galime tikėtis, jog mūsų laivo ieškos- jis jau buvo netoli kelionės tikslo, mes turėjome būti kažkur netoli Amerikos krantų. Nedrįsau...Žinojau, kad mes ir mūsų krovinys-medicininė įranga vienai ligoninei- nėra tokie brangūs dalykai žmonijos ir jos ekonomikos mastu. Vargu, ar kas aukos dideles mokesčių mokėtojų lėšas, nežinodamas, ar ras bent vieną mūsų gyvą.
- Jei mes išsigelbėsim, tai tik Dievo pagalba. O gal ir savo pačių.
Ant stalo sudzinksėjo indai ir įrankiai, ir nors garsas visai nebuvo baisus, jis gerokai mus išgąsdino. Mes pajutome lengvą lingavimą po kojomis. Matyt, prasidėjo bangavimas, ir mūsų laivą ėmė supti.
- Šimts pypkių!- Semas, atrodo, pradžiugo.- Jei mus supa nuo jūros bangavimo, reiškia, laivas nėra taip giliai nuskendęs.
- Tai kas?
- Ogi tas, kad virš mūsų vandens sluoksnis ne toks jau didelis, kad mes negalėtume išnirti. Štai kas.
- Bet ar tu žinai, koks atstumas iki kranto , ir ar mes pajėgsime be nieko ten nusigauti?- atšaldė Justas.
Teko sutikti, nors ir nenoromis. Visi nejučia pažvelgė į Silvijos pusę. Laivą tuo metu krestelėjo stipriau ,ir uždanga nuo iliuminatoriaus nukrito.
Iš už stiklo į mus žvelgė kiek papurtęs laivo pirmojo kapitono padėjėjo Jakobo veidas. Akys buvo atviros ir bereikšmės. Vandens masė dabar buvo skaidri ir šviesi, viskas matėsi aiškiai. Per daug aiškiai. Netgi jo išskėstos rankos, netgi ryklių išplėštos, bet jau nebekraujuojančios žaizdos kūne...
Keista, bet dieną šis vaizdas taip nebesukrėtė mūsų, kaip jo rankos pasirodymas naktį. Prie mirties galima priprasti. Kaip ir prie jos laukimo...
Kai Justas pabandė uždengti liuką, Semas numojo ranka:
- Jūra banguoja, tuoj jį nuplukdys.
Iš tiesų, kiek pasisupęs už iliuminatoriaus, Jakobas dingo vandenyno platybėse.
Matėsi tik vanduo. Jis suposi ir mirguliavo, sklaidėsi žolės, nardė būriai žuvelių, ir jų auksinės spalvos ramino pavargusiais akis.
Norėjau visą dieną taip sėdėti ir žiūrėti į iliuminatorių- langą, nieko negalvodamas. Žinojau, kad mano- beje, ir kitų-dienos baigiasi. Tiesa, baigsis dar ne taip greit, bet baigsis. Taip pat žinojau, kad nieko gero žmonijos labui dabar nebegaliu padaryti. Vėžiu sergantis dar gali kaip nors įprasminti savo paskutinius mėnesius- surašyti testamentą, susitikti ir susitaikyti su artimaisiais, pagaliau- paršyti knygą- talentas juk dažnai atsiskleidžia po šoko. Mes negalėjome nieko.
Mūsų egzistencija užsibaigs tyliai ir skausmingai, ir niekas net nežinos, kaip ji užsibaigė.
Beje, Semas, atrodo, buvo kitos nuomonės. Jis, pasikvietės į talką Justą, išėjo į bagažo skyrių. Jiedu suskaičiavo ten esančius deguonies balionus, patikrino, ar jie pilni ir nesugadinti. Jų turėjo būti tūkstantis- tiek ir buvo.
Pirmasis balionas baigėsi tuoj po pusryčių. Ir Semas apskaičiavo, jog jo užteko vos parai. Reiškia, likimas mums skyrė tūkstantį dienų ir naktų. Kodėl tiek daug? Dabar man atrodė, kad tiek laiko truks mano agonija, atsisveikinimas su gyvenimu.
Velniai mane griebtų, jeigu aš norėjau su juo atsisveikinti! Man buvo trisdešimt penkeri. Aš buvau daug pasiekęs, dirbau gerai apmokamą darbą. Buvau medicinos įrangos gamyklos direktorius komercijai, išvažinėjau pusę pasaulio reklamuodamas ir pristatydamas gamyklos gaminamą techniką į ligonines, man sekėsi- sako, turėjau įtaigos talentą- ir niekad nesiruošiau merdėti vandenyno dugne. Nors visose kelionėse- dažniausiai, beje, lėktuvu- pagal tikimybių teoriją turėjau šansą žūti. Bet ne taip. Gal skausmingai, bet greitai.
Tūkstantis parų- tai trys metai. Tik dabar aš suvokiau, kiek tai daug. Ir dar aš suvokiau, kad tiek mes neturėsim. Greičiausiai, po kelių mėnesių pristigsim maisto ir nusibaigsim kankinančia bado mirtimi.
Geriausia išeitis būtų deguonies baliono sprogimas. Šalia mūsų- kad staiga ir be skausmo...
Bet Semas norėjo gyventi. Jis to neleis.
Prasidėjo vienodos ir monotoniškos dienos. Pusryčiai, pietūs, vakarienė. Kasdienis baliono keitimas.
Kelias pirmąsias dienas mes, visi keturi vyrai, nešėme į tolimiausią bagažo patalpą- šaldytuvą, skirtą maisto produktams saugoti, mirusiųjų lavonus. Laivas maisto krovinio nevežė, didieji šaldytuvai buvo tušti, ir nors jų šaldymo įranga neveikė, bet durys buvo bent jau sandarios, ir mums negrėsė kančios nuo baisaus irimo dvoko- stovintis laivo oras ir taip jau buvo nemalonus.
Po kelių dienų tą košmarišką darbą baigėme.
Vakarais ilgai sėdėdavome ir kalbėdavomės. Dažniausiai apie praeitį, artimuosius, neįgyvendintus planus.
Vandens turėjome pakankamai. Krovinį sudarė ir keli tūkstančiai litrų lašelinėms infuzijoms skirtų skysčių. Gliukozės tirpalas puikiausiai tiko arbatai ruošti, kiti tirpalai tiesiog kompensavo vitaminų ir mineralų trūkumą.
Jautėmės neblogai, netgi ponia Silvija atkuto ir pradėjo judėti po kajutę, padėdama rebekai gaminti valgį ir tvarkytis.
- Dabar jaučiuosi beveik kaip tas jogas, užsikasęs į žemę keturiasdešimčiai parų,- tyliai pasakė renatas, kai mes, sėdėdami prie stalo, stūmėme ilgas valandas iki miego.
- Tik jogas žino, kad jį atkas ir jis gaus pavalgyti ir šiltą vonią,- liūdnai atsiliepė Rebeka. Moteriai vandens, matyt, labai reikėjo, bet buitinį vandenį mes taupėme, ir ji didvyriškai kentė nesiskųsdama.
- Kažin, ar mes teisūs, stengdamiesi prailginti šią varganą egzistenciją,- suabejojo Justas. Jis rado laivo baro atsargas ir dabar smagiai jas tuštino, geriau aisisakydamas kavos ar arbatos. Skysčių jam užteko, tačiau viltį, kuria dar gyvenome mes visi, jam alkoholis kasdien numarindavo. Jo kalbos apie mūsų pastangų beprasmybę pagaliau pradėjo kelti mums nerimą.
Žinojome, kad jis gali padaryti ką nors tokio, kas iš tiesų užbaigtų viską- blaivaus mes jo jau seniai nebuvome matę.
Pagaliau vieną dieną Justas neištvėrė ir puolė kumščiais Semą. Tik pamatę, kaip Semo ranka apsipylė krauju, pastebėjome, jog Justas ginkluotas peiliu. Justas buvo tvirtas vyras, bet toks girtas, kad Semas jį greit nuginklavo ir mes su Renatu pririšome jį prie lovos.
Rebeka sutvarstė Semo- laimei, negilią žaizdą. Justui gerti nebeleidome. Kelias dienas jis blaškėsi ir keikė mus visais įmanomais žodžiais, bet po kiek laiko nurimo, ir mes ryžomės jį išlaisvinti. Bet Justas tik gulėjo, nusisukęs į sieną ir nebepratarė mums nė žodžio.“Juoda depresija arba proto pritemimas“- pagalvojau aš, jausdamas, kad pats ilgai to irgi negalėsiu ištverti.
Pirmuoju pavojaus signalu tapo žinia, jog maisto atsargų liko tik mėnesiui, ir tai- labai kukliai maitinantis.
Dienomis mes stengdavomės ką nors veikti, judėti, nes buvo labai šalta. Susinešėme visus apklotus ir drabužius iš kajučių, bet vistiek šalome. Sumažinus maisto davinį, teisingiau- pusiau badaujant, Silvija susirgo. Ji peršalo ir visai atgulė. Nors rebeka ir leido jai geriausius vaistus, kokius turėjo, slaugė ir maitino geriau už kitus, senoji ponia kasdien silpo.
Žiūrėdamas, kaip ji sunkiai, dusdama, gaudo orą, kaip kosulys drasko jos sulysusią krūtinę, o veidu žliaugia prakaitas, stebėjausi, iš kur pas ją ta šventa kantrybė, tas nuolankumas priimti viską taip, kaip skyrė Dievas. Žinojau, kad ji mirs. Žinojau taip pat, kad ji plaukė į Ameriką pirmą kartą pamatyti savo ką tik gimusios anūkės. Lygiai taip pat žinojau, kad nebepamatys- ir stebėjausi, kad daugiau nieko apie ją nežinau. Ji nieko niekada nepasakojo nuo to laiko, kai Semas neatsargiai išsitarė, jog galėtume išplaukti į vandenyno paviršių, jei ne...Silvija.
Ir nors tai buvo gryniausia nesąmonė, nes tame paviršiuje mus pasitiktų gal tik „draugiškai“ nusiteikę rykliai ir neišgyventume nė vienas, Silvijos atžvilgiu tai buvo taip neteisinga, kad beprasmiška buvo jos net atsiprašinėti.
Ir kai atėjo paskutinė diena, ji neperdavė niekam iš mūsų jokių nuotraukų, dokumentų ar šiaip brangių daiktelių, kad artimiesiems, jei išsigelbėtume, primintų ją.
Ji ( ir mes ) žinojom, jog neišsigelbėsim, todėl visas tas mielas ritualas neteko prasmės.
Silvija numirė lengvai ir nepasakiusi nė žodžio ant rebekos rankų.
Tądien pirmą kartą mačiau, kaip Rebeka verkė.Nekreipdama į mus jokio dėmesio, nesigėdydama ir užsimiršusi.
Ir dar- pamačiau, kaip juodu Semo skruostu nuriedėjo ašara, vienintelė, bet skaudi ir tikra, kaip Mirtis.
Tąkart ilgai sėdėjome tylomis ir nejudėdami. Sėdėjome, kol išseko Rebekos ašaros, ir ji tik lingavo pirmyn ir atgal, nežinia, kur nuklydusi mintimis.
Netgi Justas, atplėšęs žvilgsnį nuo sienos, į kurią ištisas dienas spoksojo gulėdamas, nuleido kojas žemyn ir atsisėdo, susiėmęs rankomis galvą.
Tokia, beveik netūrali mirtis, išmušė mus iš pusiausvyros. Mus, belaukiančius prievartos ir smurto iš Likimo, mus, jau kelias savaites išgyvenančius tikrą stichinę nelaimę.
Pirmas vėlgi pajudėjo Semuelis. Jis sudėjo Silvijos dar nesustingusiais rankas ant krūtinės- kaip tai daroma visiems velioniams, iš kažkur ištraukęs, įdėjo į jas kryželį, persižegnojo ir atsiklaupęs pradėjo melstis.
Mes pasekėme juo. Po trumpos, bet nuoširdžios maldos, Silviją perkėlėme ant vieno iš nešiojamų gultų ir nunešėme ten, kur jau ilsėjosi kiti mūsų likimo draugai.
O kas mums beliko? Nesąmoningai, bet aiškiai pajutome, kad mūsų galvose tarp anų ir šitos mirties yra aiški riba. Jų, nė vieną dieną nesidalijusių su mumis nelaime, tarsi net nebuvo. Mums jie nebuvo net žmonės- keistos sąmonės perversijos, negalimos normaliame žmogiškame gyvenime. Tai- tiesiog mums kelianti pavojų, tuoj pradėsianti dvokti masė( dabar ši mintis man net neatrodė baisi ar nežmoniška. Žinojau, kad gyvulėju, bet šis žinojimas buvo taip giliai užblokuotas pasąmonėje, kaip slapta informacija kariniuose kompiuteriuose).
Vakare prie stalo sėdėjome jau visi penki, Justas tylėdamas gurkšnojo karštą kavą ir žiūrėjo į Semą.
- Atleisk man, Semai,- tyliai pratarė jis.- Norėjau mirti, bet mirtis pasirodė baisesnė už mano girtas vizijas.
- Neturiu už ką tau atleisti,- Semas pasilenkė ir ištraukė iš po gulto romo butelį.- Nori?- pasiūlė Justui.-Tik į kavą, kad būtų šilčiau.
Mes jau nebijojom, kas Justas vėl ims gerti. Tiesiog buvo vistiek.
- Semai, tu tiki Dievą?- staiga nei iš šio, nei iš to paklausė Rebeka.
- Dabar tikiu,-trumpai atsakė Semas.
- Aš vis galvoju,- susimąsčiusi tęsė Rebeka,- už ką mane Dievas baudžia? Juk niekas šiam pasauly nevyksta be priežasties.
- Kaltė nebūtinai būna tiesioginė, žemiška,- bandžiau aiškintis ir aš.- Ji gali būti metafizinė. Nelaimė netgi gali būti sumodeliuota iš aukščiau, kad patikrinti, ko vertas kiekvienas mūsų ekstremalioje situacijoje, kiek sugebame išsaugoti savyje žmogiškumo ir dieviškojo prado, kad paskui būtume išgelbėti ar sunaikinti.
Nutilau, supratęs, jog pasakiau kažką sau pačiam ne visai suvokiamo ir nežinodamas, kodėl išrėžiau šią tiradą.
Šviesa, ačiū Dievui, dar degė, bet dabar, mirus Silvijai, mes naktį lempelę gesindavome. Atsigulėme anksti. Pro miegus staiga pajutau, jog šalia manęs nėra Renato.
Išsigandęs apgrabaliojau tamsoje šviesos jungiklį ir uždegiau lempą. Semas, Justas ir Rebeka miegojo, daugiau kajutėse nieko nebuvo.
Išėjau į koridorių. Išgirdau kažką keikiantis baro pusėje. Priėjęs jo atviras duris, išvydau žybčiojant menką švieselę. Renatas stovėjo prie baro, išsitraukęs pokelį cigarečių ir nesėkmingai bandė prisidegti vieną jų.
- Renatai, ką darai?- šūktelėjau jam.
- Velniškai norisi parūkyti,- po ilgos pauzės atsakė Renatas.
- Renatai, ugnis nedegs, nėra deguonies, grįžtam atgal.
- Taip,- jis nervingai nusviedė žiebtuvėlį ir cigaretes į kampą. Paskui dar nuslinko į pasienį, žvilgtelėjo į tamsų iliuminatorių ir jau sukosi eiti paskui mane, tačiau staiga šūktelėjo iš nuostabos. Tamsoje nemačiau, kas jį išgąsdino ar sudomino. Priėjau arčiau.
Kažkur šalia laivo, vandenyje, buvo matyti šviečiantis žiburėlis. Nuo jo slydo ilgas šviesos pluoštas, kuris judėjo išilgai laivo ir po kurio laiko dingo mums iš akių.
Labai trūko oro, todėl pasukome link savo kajutės, mintyse svarstydami, ką gi mes matėme.
Žiburys naktiniame vandenyne sudrumstė sielą, sujaukė protą. Renatas tik gūžtelėjo pečiais, kai pasiekėme apšviestą patalpą. Kalbėtis nenorėjome, kad nepažadintume draugų. Tačiau iš moterų pusės link mūsų pajudėjo į apklotą susisupusi Rebeka. Ji buvo išbalusi ir drebėjo visu kūnu.
- Rebeka, kas yra?- paklausiau prieidamas.
- Man šalta, man baisu, Džekai,- atsakė Rebeka, prieidama artyn ir priglusdama prie manęs.
Daviau ženklą Renatui, kad eitų gulti, o pats nusekaiu paskui Rebeką į jos kajutę. Atsiguliau šalia ir stipriai ją apsikabinau.
- Tu tuoj sušilsi, Rebeka,- šnibždėjau jai į ausį,- tuoj sušilsi ir nurimsi. Kartojau tai kaip poterius, pusiau nesąmoningai ir glosčiau jos plaukus, kol ji pagaliau užmigo.
Nors ir kaip vaizduotę sudirgino žiburys naktiniame vandenyne, po kiek laiko apšilęs užsnūdau ir aš.
Prabudau beveik taip pat, kaip pirmąją nelaimės dieną- išpiltas šalto prakaito ir dusdamas nuo deguonies bado. Pasirodo, Semas, sukrėstas Silvijos mirties, pamiršo pakeisti balioną ir dabar svirduliuodamas tempė tuščiąjį, padedamas Justo.
Netrukus jie atbogino naują ir atsuko jį visu greičiu. Atsigavę pradėjome ruošti menkus pusryčius, o Renatas papasakojo apie nakties įvykį.
Semas pavalgęs išėjo į barą ir apžiūrėjo visus iliuminatorius. Nieko nebuvo matyti- tik žalsvas mirguliuojantis vanduo ir abejingos žuvelės. Bet Semas nenurimo. Vaikščiojo ten visą dieną, vis sugrįždamas atsigauti pas mus. Paskui, nusprendę, jog deguonies mes ir taip turime daugiau negu maisto ir kad mums jo taupyti nereikia, nunešėme vieną balioną į barą ir pastatėme ten, kad Semas galėtų nuolat stebėti tai, kas vyksta.
Sudominti jo stebėjimų,( tuo labiau, kad Semas atkakliai tylėjo, nesakydamas, ko gi jis tikisi)- persikraustėme į barą ir mes.
Patalpa buvo didelė- vienu metu čia susirinkdavo iki penkiasdešimties žmonių- ir mes, susisupę į antklodes, susėdome prie staliukų, žiūrėdami kiekvienas į „savo“ iliuminatorių.
Tik pavakare vandenyno gelmėje pamatėme į mus artėjantį tamsų šešėlį. Kai priplaukė arčiau, supratome, jog tai- naras. Jis plaukė prie mūsų laivo, ir Semas pribėgo artyn ( tą padarėme ir mes) ir priglaudė veidą prie stiklo šaukdamas:
- Čia! Mes čia!
Paskui, supratęs, jog jo negirdi, nutilo, bet ranka pradėjo rodyti pro stiklą kažkokius ženklus.
Naras po kiek laiko pastebėjo mūsų prisiplojusius prie stiklo veidus ir priplaukė artyn. Už akvalango buvo matyti juodas veidas. Semas kone pasiuto iš džiaugsmo, jis juokėsi, šokinėjo ir šūkavo, ir mes nesupratome to džiaugsmo priežasties.
- Robertai, po velnių! Robertai! Žinojau, kad tu- vienintelis žmogus, kuriam rūpi daugiau, negu savo kailis.
Naras taip pat pirmiausiai priplaukė prie iliuminatoriaus, kuriame šypsojosi Semas. Is kažką bandė aiškinti ženklais, bet Semas, rodos, ne ką tesuprato. Tad, praplaukęs palei laivo šoną ir suskaičiavęs mus, žmogus nėrė aukštyn.
Veltui laukėme jo tą vakarą, daugiau jis nepasirodė.
Semas atrodė nusivylęs. Sutemus nuėjome į miegamąsias kajutes ir išsivirėme karštos kavos. Negaunant pakankamai maisto, šaltis darėsi nebepakenčiamas. Sėdėjome susiglaudę, šildydami vienas kitą savo kūnais.
- Kas tas Robertas?- nedrąsiai paklausė Rebeka.
- Robertas- mano brolis, - tyliai atsakė Semuelis.- Tikėjausi, kad jis ryšis manęs ieškoti- juk kūno šiaip ar taip jie negalėjo rasti, bet kodėl jis pabėgo?
- O ką jis dar galėjo padaryti?- pabandė nuraminti Justas.- Galbūt, jis praneš apie radinį ir mus kas nors išgelbės,- ši mintis buvo pasakyta su aiškia abejone.
Beje, mes visi žinojome, kiek kainuotų tokia operacija ir stengėmės negalvoti apie negailestingą pinigų logiką. Tai, kiek valdžia siūlė už mūsų gyvybes, neatitiko tos kainos, kurią galbūt būtume pasiūlę mes.
Sugulėme prislėgti minties, kad Likimas šaiposi iš mūsų, vis pamesdamas mažutę viltį lyg šuniui kaulą, kurio juk neužtenka maitintis visą gyvenimą.
Nežiūrint to, ryte vėl visi buvome bare. Apie pietus naras vėl pasirodė. Jis turėjo kažką panašaus į segtuvą popieriams laikyti. Priplaukė prie iliuminatoriaus, už kurio stovėjo Semas ir priglaudė tą baltą lapą prie stiklo.
Pasirodo, tai buvo vandeniui nepralaidi plokštė, ant kurios ryškiai švietė tekstas: „Rytoj apie pietus viršuje jūsų lauks gelbėjimo kateris. Aš atidarysiu liuką lygiai 13 valandą. Būkite netoli tos vietos, bet ne po liuku. Manau, jums pavyks išnirti, kai laivas prisipildys vandens.“
Dar kiek palaukęs ir ženklais pabandęs kažką pasakyti broliui- tai nebuvo informacija, greičiau jausmai- Bobas pakilo viršun ir dingo mums iš akių.
Iki tamsos buvo likę nedaug laiko, todėl, vilkdami su savimi deguonies balioną, patraukėme į viršų, link liuko, kad galėtume apžiūrėti ir pasiruošti. Viršutinis aukštas buvo gana erdvus, išilgai driekėsi laivo vadovybės kajutės, ilgas koridorius vedė prie laiptų į viršų, link užtrenkto liuko.
Žiūrėdami į visa tai, liūdnai konstatavome, kad čia nėra vietos, kur galėtume pasislėpti nuo vandens srovės ir išlaukti, kol galėsime išnirti. Mus nuplaus tuoj pat.
Ilgai svarstę, pagaliau nusprendėme įsikurti erdvioje kapitono kajutėje, kurios durys, skirtingai nuo kitų, buvo medinės- tvirto ąžuolo, dvigubos ir sandariai užsidarančios.
Bet suprasdami, jog vandens masė jas kelių tonų jėga prispaus, ir mes negalėsime jų atidaryti, nusprendėme nupjauti durų viršų tiek, kad galėtų pralįsti žmogus.
Įrankius radome negreit. Pjauti taip pat nebuvo lengva. Kietas impregnuotas medis sunkiai pasidavė mūsų improvizuotam pjūklui- greičiau peilio geležtei, ir darbas judėjo vėžlio žingsniu.
Praėjus dviems valandoms, mes dar buvome įpjovę tik porą centimetrų išorinių durų. Vidinių nusprendėme nepjauti, tikėdamiesi, jog vandens slėgį išlaikys ir vienos išorinės. Pjovėme pasikeisdami, ir vidurnaktį dar tik buvome įpusėję. Bet apie miegą nė vienas net nepagalvojome. Viltis- kvailių motina, bet ji, kaip niekas kitas, suteikia beprotiškų jėgų.
Net Rebeka, nors jai pjauti ir neleidome, bėgiojo aukštyn žemyn, gamino mums sotų valgį, girdė kava ir romu, nešė vandens apsiprausti suprakaitavusį veidą. Nieko nebegailėjome ir nebetaupėme.
Laikas tirpo, ir kai durų viršus girgždėdamas lūžo ir nukrito ant žemės, buvo jau vienuolikta valanda dienos.
Susirinkome kapitono kajutėje, dėl visa ko pasiėmę atsargai naują deguonies balioną, užtrenkėme abejas duris ir pradėjome laukti. Tai buvo baisiausios laukimo minutės mano gyvenime.
Viltis atrodė tokia neįtikima ir pažeidžiama, kad nedrįsome aptarti jos balsu. Sėdėjom tylėdami, kol Semas parodė, jog iki 13 valandos liko 15 minučių.
- Nusimeskit viską, ką galit,- tyliai paprašė jis.- Drabužiai mums trukdys.
Jis pradėjo rengtis. Visi pasekėme paskui. Likome tik su apatiniais rūbais ir netrukus pradėjome kalenti dantimis. Rebeka užsimetė antklodę ir prigludo prie manęs. Aš nuo įtampos beveik nejaučiau šalčio.
Staiga viršuje išgirdome neaiškų bildesį. Supratome, jog tai Bobas. Matyt, jam sunkiai sekėsi, nes liuko atidarymas užtruko. Sulaikę kvėpavimą, laukėme, kas bus.
Išgirdome tik garsų šnypštimą ir baisų vandens masės smūgį į duris. Galinga jo srovė trenkėsi į koridoriaus sienas ir grindis ir nušniokštė tolyn.
Durys atlaikė. Kol kas.
Klausydami baisaus besiveržiančio vandens triukšmo, apmirėme. Renatas blaškėsi po kajutę, Justas sėdėjo, susiėmęs už galvos, laukdamas Semo ženklo, o Rebeka stipriai glaudėsi prie manęs.
Semas stovėjo ir atodžiai klausėsi, kas vyksta už durų. Srovės jėga pamažu silpo- matyt, apatiniai laivo aukštai jau prisipildė vandens, ir dabar jis jau kilo viršutinio aukšto koridoriumi.
Semas pravėrė vidines duris ir, pasilypėjęs ant kėdės, žvilgtelėjo, kas ten darosi.
- Vanduo jau apsėmė pusę durų,- buvo matyti, jog ir jis jaudinasi.- Ruoškitės, tuoj plauksim.
Be žado pralaukėme dar gal dešimt minučių, kol vanduo pradėjo maža srovele bėgti per nupjautą durų viršų vidun į kajutę. Srovė, krentanti iš liuko buvo sulėtėjusi ir nebe tokia grėsminga.
- Džekai, tu pirmas!- nelaukdamas prieštaravimų, įsakė Semas.
Paklusau. Užlipau ant kėdės ir persiritau per durų viršų. Kritau į šaltą vandenį, jau stipriau plūstantį į kajutę, ir nuplaukiau link liuko. Laiptai buvo iki pusės apsemti, o iš viršaus ant jų liejosi vandens masė. Paskui mane plaukė Rebeka, ir kai ji priartėjo, čiupau ją už rankos ir nedvejodamas nėriau į lyg krioklys plūstantį vandenį. Viena ranka laikiausi už turėklų, kita stipriai spaudžiau Rebekos delną. Aukštyn judėjau sunkiai, bet judėjau, ir kai vargais negalais iškišau galvą pro liuką, mane sugriebė lipnios ir šaltos naro rankos.
Jis ištraukė mus abu ir stumtelėjo aukštyn. Yrėmės iš paskutinių jėgų. Atrodė, jog iki vandens paviršiaus keliavome amžinybę. Kai pagaliau išnirome, buvome bepradedą dusti, skaudžiai nurijau gurkšnį sūraus vandens ir užsikosėjau.
Rebeka, atrodė, nekvėpavo. Aš vis dar instinktyviai visa jėga spaudžiau jos ranką. Link mūsų plaukė kateris. Vyrai greit įkėlė į jį Rebeką ir ėmė gaivinti. Aš į katerį įlipau pats. Netrukus gelbėtojai surinko ir kitus tris žmones.
Rebeka pamažu atsigavo.
- Ar mūsų bent ieškojo?- tyliai paklausė Semas brolio, šildydamasis saulėje.
- Iš pradžių ieškojo. Paskui nusprendė, kad niekas daugiau neišsigelbėjo ir paiešką nutraukė.
- Kodėl po tiek laiko tu dar ryžaisi čia nardyti- juk praėjo daugiau, nei mėnuo?
- Na, tiesiog pamačiau, jog laivas neužpiltas vandens ir nusprendžiau, kad gali būti gyvų žmonių. Tiesa, tokia mintis man atėjo ne iš karto. Pradžioje maniau, jog pasilikę ten, jūs turėjote uždusti. Bet paskui...
- Sužinojai, kokį krovinį mes vežėmės?- perklausiau aš.
- Taip,- susimąstęs atsakė Bobas,-beje, sužinojau visai neseniai, kai pardėjau tvarkyti Semuelio gyvybės draudimo reikalus. Beje, žinok , kad tavo gyvybės draudimo suma jau išmokėta Merei ir už tuos pinigus mudu jūsų ieškojome ir samdėme gelbėtojus.
Buvo kraupu. Lyg prisikelti iš kapo po savo paties laidotuvių. Supratome, jog mūsų giminės taip pat numaldė savo skausmą solidžiomis sumomis ir dabar vargu ar laukia mūsų sugrįžtant. Mes buvome oficialiai pripažinti mirusiais. Mes nebeegzistavome.
Parplaukus mus priglaudė Bobas ir Merė- Semo žmona. Justas su Renatu, gavę iš Semo pinigų kelionei, išvyko namo. Mes su Rebeka, net nesikalbėję, jautėme, jog mąstome apie tą patį.
Po keleto dienų, Bobo padedami, jau turėjome naujas pavardes, vardus, pasus, vairuotojo pažymėjimus. Perskaitėme Merės surinktus mūsų buvusių artimųjų interviu apie žuvusius mus ir apie jų ateities planus. Juose mums vietos nebebuvo.
Lydėdamas į lėktuvą, išskrendantį į mūsų naują gyvenimo vietą, Semas tik stipriai paspaudė ranką ir pratarė:
- Nebijokit užmiršti to gyvenimo, jei jis tebuvo toks sušiktas. Galbūt, tai jūsų vienintelis šansas.
„Mes jį išnaudosim, Semai“- galvojau, toldamas nuo Niujorko.- „Velniai griebtų- tai vis dėlto nebus taip baisu, kaip gyvenimas po vandeniu. Ar ne, Rebeka?“