Per pievą bėga moteris basa,
Naktis ją greit apgaubs vėsa.
Per erdvę irias lyg tyla
Plaštakė – lygumų žalių dukra.

Ir vėjo šnaresys baugštus
Šiurena jos trapius sparnus.
Ir pasidaro neramu –
Juk tiek daug nepažįstamų garsų.

Aš išeinu. Aš pareinu
Į tylų gojų prie namų,
Kur liejas pamiršta daina
Ir kur visi supras mane.

Ir kur draugai vėl vakare
Pakels taures ne vien tik už save.
Ir kur veidai bus atviri,
Tokie pažįstami, nuoširdūs, paprasti.

Kur aš vėl būsiu savimi,
Numetęs kaukę, nusiprausęs
šulnio vandeny.