Dėkingi
ant raudonų rankų
krito spaliai
lapkričiai iš panagių
audras išliejo
ledas skilo rėmėsi
į delnų pagalvėles
tai tos rankos
kurios siųsdavo
ieškoti kmynų
pasiklysdavom tačiau
nei karto mūsų
nesurado – neieškojo
tai mūsų motinos
rankos – suaižėjusios
ir šiurkščios
nespėjančios užglostyt baimių
bet mes septyni alkani veidai
mylėjom jas
ir net po audrų
išguldančių rugius
ir po tų akimirkų
kai kreivės savęs
nesuvesdavo apskritimuose
o mes jausdavomės maži
kaip akmenys
pasiklydę asloj
dievinom tas rankas
kurios mums kepė duoną