Vos išlipusi iš automobilio, Nikė pajuto mirties kvapą. Prabangus limuzinas nuvažiavo, o ji stovėjo ir lyg šuo uodė gaivų vasaros orą, kuris kitiems kvepėjo tik jazminais, nupjauta žole ir artėjančia švente, tik ne mirtimi.
           Į vakarėlį rinkosi aukštuomenė. Šį kartą apžiūrėti ir apšnekėti būsimą žinomo bankininko marčią. Sužadėtuvės turėjo būti triukšmingos, žmonių susirinko daug, visi puošnūs ir gražūs, o Nikė privalėjo gražiai visa tai aprašyti aukštuomenės kronikoje.
          Šį vakarą mergina buvo be palydovo, ji lėtai žingsniavo tarp prabangių svečių ir dairėsi, norėdama nukreipti mintis nuo įkyraus kvapo, bet artėjant prie senovinio namo, šalia kurio stovėjo brangūs šeimos narių automobiliai, dvokas dar labiau sustiprėjo.
          Nikė susinervino. Kažkas ją labai gąsdino ir trikdė, bet ji bijojo kam nors apie tai prasitarti.
          Savo sugebėjimą užuosti mirtį ji pastebėjo dar paauglystėje. Tuomet jų kaimynas, vienišas senukas, atsisveikino su jais, nes buvo susiruošęs tą patį vakarą išvykti į kelionę. Keliaudavo jis kas vasarą, ir pikti liežuviai plakė, jog senasis ieško sau turtingos užsienietės.
          Tačiau, belipant laiptais iš antro aukšto, senoliui sustojo širdis, ir jis niekur neišvyko.
          Mes to nežinojome, bet vaikštinėdama vakare po kiemą, Nikė pajuto, jog kažkas dvokia. Kvapas buvo stiprus ir nepažįstamas, Nikė išsigando ir puolė pas tėvus. Niekas, žinoma, nesuprato, ko mergaitė nori ir liepė juos palikti ramybėje.Po keleto dienų suaugusieji jau ir patys pajuto kvapą, bet tai buvo ne mirties kvapas, o irimo dvokas, kurį jaučia visi.
          Ir tada Nikė sužinojo, kad taip kvepia Mirtis...
          Kovodama su savimi, mergina ėjo toliau.Tarpduryje pasirodė šeimininkas. Jis maloniai pasveikino žurnalistę ir nuvedė supažindinti su svečiais.
          Netoliese stovėjo miesto meras, ponas Rėjus Mortonas ir jo žmona Helena. Teisėjas Andrėjas Galatis su žmona Judita gėrė šampaną, o ligoninės direktorius Saimonas Kačinskis su ponia Ana grožėjosi fontanu.
          Dar pobūvyje dalyvavo ponai Eriksonai, ponia Gražina buvo valstijos senatorė, bet juos šeimininkas parodė tik iš tolo.
          Kiti svečiai buvo bankininko draugai, kolegos, giminės.
          Niekur nebuvo matyti sūnaus Ričardo ir jo išrinktosios, todėl susirinkusieji tingiai aptarinėjo dienos naujienas, gurkšnojo šampaną ir vaikščiojo po išpuoselėtą parką.
          Po geros valandos bankininko žmona, ponia Silvija Hart visus pakvietė prie stalo.
         Nikę pasodino tarp senatorės ir jaunesniojo sūnaus Simono. Šis nebuvo vedęs, neturėjo ir draugės. Matyt, tam nebuvo ir laiko, nes jaunėlis visa galva pasinėrė į tėvo verslą, dienas leido banke, buvo baigęs aukštuosius bankininkystės mokslus ir rengėsi perimti vadovavimą bankui, kai tam ateis laikas.
          To negalėjai pasakyti apie vyresnįjį sūnų Ričardą, kuris ir buvo pobūvio kaltininkas.
Nesugebėjęs baigti jokių mokslų, dabar jis tapo filmų prodiuseriu, ir tas darbas jam labai patiko. Befilmuodamas paskutinį filmą, jis ir sutiko savo būsimąją- gražutę jauną Lindą Širan, kuri, šiaip jau neturėdama jokio talento, prodiuserio dėka gavo vieną pagrindinių vaidmenų ir išgarsėjo nors ir nelabai nusisekusiame filme.
          Niekas nežinojo, ar Linda myli Ričardą, patogiau buvo galvoti, kad ji pasinaudojo puikiu šansu daryti karjerą ir tiek.
          Vis tik kažkas šiame vakarėlyje buvo ne taip. Nikė, kaip ir kiti svečiai, nekantriai laukė jaunosios poros, bet jie vis nesirodė.
          Hartai, atrodo, jautėsi ne ką geriau, nuolat žvilgčiojo į duris ir maloniai, bet nervingai šypsojosi, ragindami visus valgyti ir gerti.
          Kai prie stalo įsivyravo jau visai nejauki tyla, tarpduryje pagaliau pasirodė Ričardas. Jis buvo tvarkingai ir puošniai apsirengęs, linksmas ir šnekus. Pasisveikinęs su tėvais, patraukė tiesiai prie tėvų.
          - Kur Linda?- tyliai paklausė.
          - Maniau, kad ji su tavimi,- piktai atsiliepė tėvas.- Kokius čia juokus krečiate?
          - Atleisk, tėve, aš nė nemaniau juokauti.
          Ponia Silvija, pamačiusi, kad visi svečiai jau įdėmiai juos stebi, atsistojo.
          - Sėskis, sūnau,- parodė jam vietą šalia savęs.
          - Brangieji,- iškilmingai prabilo ji.- Turiu pranešti, jog Ričardo sužadėtinė sunegalavo ir todėl kiek pavėluos. Tačiau dabar mes galime išeiti į terasą ir pašokti-  lauke juk toks puikus oras,- ponia stengėsi kalbėti kiek galima linksmiau, tačiau, kai svečiai ėmė triukšmingai kilti iš savo vietų, pasisukusi į sūnų, piktai sušnypštė:
          - To ir reikėjo tikėtis iš bohemos mergšės. Jokios pagarbos ir dėkingumo.
          - Mama, -nuolankiai nutęsė Ričardas,- gal tikrai kas nors atsitiko, ir ji nekalta.
          - Eime geriau pašokti.
          Lauke dar švietė saulė, ir jos vakariniai spinduliai meiliai glostė nuogus damų pečius.
          Parke įrengtoje terasoje tarnai pastatė garso aparatūrą. Žmonės šurmuliavo, laukdami muzikos. Vienas iš darbininkų susirūpinęs priėjo prie šeimininko. Pasirodo, prailgintojo laidas buvo per trumpas, ir jie negalėjo įjungti aparatūros. Hartas susinervino. Jis norėjo duoti pinigų ir pasiųsti tarną nupirkti dar vieną prailgintoją, bet suprato, jog tai užtruks. Pauzė ir taip užsitęsė, pobūvyje darėsi nejauku.
          Ričardas, atrodo, pats susiprotėjo, kas atsitiko, ir, palikęs motiną, pasišaukė vieną iš tarnų.
          - Eime su manimi, mašinos bagažinėje turėjau prailgintoją, gal jis ten tebėra.
          Jiedu nuėjo prie naujo limuzino, stovėjusio šalia namo, ir atrakino bagažinę.
          Spragtelėjo spyna, pakilo dangtis ir... abu vyrai sustingo.
          Ričardas žiūrėjo ir žiūrėjo ir negalėjo patikėti tuo, ką mato. Pirmas atsitokėjo tarnas.
          - Čia... Čia moteris!- šūktelėjo jis žmonėms.- Reikia kviesti policiją.
          - Kokia dar moteris?- piktai sušuko ponia  Silvija, eidama artyn.- Greičiau įjunkite muziką.
          Tačiau priėjusi prie mašinos, muzikos jau nebenorėjo. Bagažinėje susirietusi gulėjo pasipuošusi, atvirom akim ir nustebusiu veidu jos būsimoji marti. Be jokios abejonės, negyva.
          - Viešpatie,- su siaubu ji pakėlė akis į sūnų.- Ką tu padarei, Ričardai?- tyliai paklausė.
          Ričardas tylėjo.
          - Ką tu padarei, kalės vaike?!- jau garsiai isteriškai pradėjo klykti motina.
          Kažkas iškvietė policiją, kažkas paprašė svečių neišsiskirstyti. Linksmoji vakarėlio dalis baigėsi
          Nikė stovėjo ir iš tolo žiūrėjo į atvirą bagažinę. Dabar jai buvo gėda. Ji jautėsi kalta prieš Ričardą ir ponią Hart.
          Nikė žinojo, kad tada, kai ji pajuto Mirtį, Ričardo mašinos čia nebuvo. Jei ji būtų visu balsu šaukusi- „Ieškokit lavono!“- gal viskas būtų pakrypę kitaip?
           Taip pat ji žinojo, kodėl to nepadarė.
           Paskutinįsyk, kai ji sukėlė triukšmą dėl redakcijos kieme jaučiamo mirties kvapo, pasirodė, jog po liepa, šalia pastao, bendradarbis Nikas užkasė nudvėsusį savo aviganį. Toks skaudus fiasko išmušė Nikę iš vėžių. Anksčiau ji niekad nejausdavo gyvūnų mirties, ir dabar dėl to nuolat graužėsi, galvodama, kad jos nuojauta išsigimė.
           Ir Hartų vakarėlyje ji taip pat pabijojo apsigauti.

                                     -              -              -

           „Dramatiškos sužadėtuvės Hartų namuose“, „Prodiuseris R. Hartas žiauriai nužudė savo sužadėtinę“ etc.
           Deja, straipsnį apie žmogžudystę rašyti teko taip pat Nikei. Žinodama, kad visi įkalčiai prieš Ričardą, bet labai abejodama jo kalte, ji parašė sausą ir oficialų pranešimą, kurį redaktorius pakoregavęs pavertė sensacingu straipsniu apie įvykį. Nikė neprotestavo, tik, pasiguodusi, jog blogai jaučiasi, paprašė išeiginės. Laisvą dieną ji gavo.

                                   -               -            -

            Iš policijos apklausos protokolo nr...

            Leitenantas Meleris:
            - Kodėl pavėlavote į pobūvį?
            Ričardas Hartas:
            - Turėjau skubiai pasirašyti naujo filmo kontraktą su scenarijaus autoriumi. Jis prancūzas ir norėjo skubiai išvykti namo.
            L. M.:- Pavardė?
            R. H. :- Klodas Beranžė.
            L. M.: - Kada ir kur susitikote?
            R. H. :- „Rivjeros“ viešbutyje devynioliktą valandą.
            L. M. :- Baigėte?
            R. H. :- Apie devintą vakaro.
            L. M. :- Linda apie tai žinojo?
            R. H. :- Taip, ji turėjo atvykti pas mano tėvus laiku- prasidedant pobūviui, ir atsiprašyti svečių.
            L. M. :- Iš namų išvykote kartu?
            R. H. :- Taip. Apie aštuonioliktą valandą. Linda dar norėjo užsukti pas juvelyrą, pasiimti segės su deimantu, kurią vakar atidavė pataisyti, todėl išvyko anksčiau.
            L. M. :- Iš kur jūsų bagažinėje atsirado elektros laidai?
            R. H. :- Aš juos visada vežiojuosi. Jie reikalingi filmuojant, ruošiant apšvietimą.
            L. M. :- Prodiuseris rūpinasi apšvietimu?
            R. H. :- Leitenante, man filmuojant rūpi viskas. Galite paklausti žmonių, su kuriais dirbu.
            L. M. :- Kur jūsų sužadėtuvių žiedas?
            R. H. :- Suėmėte mane pobūvyje. Jis turi būti mano švarko kišenėje.
            L. M. :- Taip, jis ten ir buvo. Ar gerai sutarėte su Linda?
            R. H. :- Ar sutariau? Aš ją mylėjau, suprantate? Bijau, kad nelabai...Mes nebuvom susipykę- jei tai jus domina. Ji buvo nuostabi. Gal ne tokia talentinga, kaip norėjosi, bet labai geras žmogus. Nemanau, kad būtų turėjusi priešų. Tuo labiau aš neturėjau už ką jos žudyti...
            L. M. :- Tai mes dar patikrinsime.

                                                -             -               -

            Iš apklausos protokolo nr...

            L. M. :- Jūs- ponia Silvija Hart?
              S. H. :- Taip.
              L. M. :- Ar seniai pažįstate Lindą?
              S. H. :- Sūnus mus supažindino prieš metus.
              L. M. :- Jūs gerai sutarėte su būsima marčia?
              S. H. :- Ji ne mūsų luomo žmogus, suprantate? Kai kurių baimių buvo, kaip ir visoms motinoms, bet sutarėme mes gerai. Aš gerbiu sūnaus pasirinkimą.
              L. M. :- Atleiskite už netaktą, bet ar neatrodė, jog Linda teka už jūsų pinigų?
              S. H. :- Atleidžiu. Ne, man taip neatrodė. Ji buvo atkakli ir užsispyrusi. Ir labai išdidi. Stengėsi daug dirbti, kad galėtų pati save išlaikyti. Beje, ir vedybų kontraktas tai įrodo. Galite pasidomėti.
              L. M. :- Pasidomėsim.

                                           -              -             -

              Iš  leitenanto Melerio ataskaitos apie tyrimo eigą.
              „Ričardas Hartas atkakliai neigia savo kaltę. 19 val. „Rivjeros“ viešbutyje jis tikrai susitiko su K. Beranžė. Tai patvirtino daugiau žmonių. Išsiskyrė 21 val. ir iškart  nuvažiavo į tėvų namus. Kelyje užtruko 15 minučių.
              Linda Širan 18 val. 15 min. buvo pas juvelyrą. Pasiėmė  segę ir po 15 minučių išėjo. Daugiau jos niekas nematė.
              Visi svečiai ir tarnai turi alibi. Beje, jie vienas kitą matė kaip ant delno, ir nė vienas negalėjo nepastebimai kur nors užtrukti, o nužudyti moterį ir įmesti į automobilio bagažinę reikėjo apie valandos laiko.
              Beje, žurnalistės Nikolės Vais parodymai atrodo absurdiški. Ji teigia jautusi lavoną jau vakarėlio pradžioje, kai Ričardo dar nebuvo. Kaip ji tai jautė, paaiškinti negali, bet atkakliai tvirtina, jog Ričardas nekaltas. Gaila, kad ji nejaučia žmogžudžio kvapo. Juokauju.“

              Iš teismo ekspertizės akto.
              „Linda Širan mirė apie 19 valandą. Mirties priežastis- pasmaugimas kieta virve- galbūt, elektros laidu. Mirė sėdėdama, nes pėdų ir sėdmenų srityse nedidelė kraujo stazė, nors tokioje padėtyje išbuvo neilgai- apie tris keturias valandas. Vėliau buvo paguldyta ant dešinio šono. Vaistų ar narkotikų pėdsakų kraujuje nerasta. Taip pat nėra gynimosi ar kovos požymių- sužalojimų, nubrozdinimų odoje. Panagės ir drabužiai švarūs.“

                                    -                -                -

              -Jūsų šviesybe, man šioje byloje viskas aišku,- leitenantas Meleris kreipėsi į teisėją.- Hartas nužudė Lindą, jai išėjus iš juvelyro jos mašinoje, paskui nuvažiavo į viešbutį, ten po susitikimo perkėlė lavoną į savo automobilio bagažinę.
              - Atleiskit, pone teisėjau, bet tai skamba absurdiškai,- užprotestavo advokatas.- Kam jam to reikėjo?Ar ne logiškiau būtų paslėpti lavoną? Kam jį vežtis į pobūvį ir atidaryti bagažinę visų akivaizdoje?
              - Kur Lindos automobilis?- paklausė teisėjas.
              Deja, nė vienas negalėjo atsakyti į šį klausimą.
              - Gerai, siūlau pabaigti surinkti visus įkalčius, kad teisme tokių neatsakomų klausimų neliktų. Bylos atiduoti teismui dar negalime.
              Hartų šeimos advokatas Rolandas Malevskis lengviau atsiduso.
          
              Lindos mašina- raudonas sportinis Renault- atsirado. Pasirodo, jis visą laiką stovėjo aikštelėje palei juvelyrinę parduotuvę. Renault buvo užrakintas, salonas švarus ir tvarkingas, niekas nerodė, kad čia įvyko kokia nors drama.
              Juvelyrą pakartotinai apklausė pats Malevskis. Pasirodo, senukas prisiminė mažutę simpatišką Lindą. Prisiminė taip pat, jog parduotuvėje ją užkalbino kažkokia moteris tamsiais akiniais, ir jos kartu išėjo lauk. Kadangi tuo metu buvo daugiau lankytojų, senukas nematė, kurlink jos nuėjo.

                                            -                 -                 -

              Nikė liūdna sėdėjo redakcijos kavinėje ir rūkė. Paskutinės dienos išmušė ją iš pusiausvyros. Ji nuolat mąstė apie įvykį Hartų namuose ir apie po langais užkastą aviganį. Kažkas šiuose įvykiuose jai nedavė ramybės. Nikė susipainiojo, nebežinojo, ką galvoti ir daryti.
              Tuo metu tarpdury pasirodė senasis Hartas su pusamžiu simpatišku vyriškiu.
              - Sveika, Nike, - mandagiai pasisveikino,- tai mano šeimos advokatas Rolandas Malevskis,- pristatė.- Ar galime su tavim pasikalbėti?
              - Žinoma,- sutiko mergina.- Prisėskite.
              - Pokalbis bus konfidencialus,- perspėjo Hartas.- Ne spaudai.
              - Suprantu.
              - Nike, papasakok apie savąją Dievo dovaną, apie tą mirties nuojautą,- paprašė Rolandas.
              - Iš kur jūs žinote?- sutriko Nikė.
              - Skaičiau jūsų parodymus.
              - O taip, atleiskit, pamiršau, kad jūs- advokatas. Ir jūs nelaikote manęs pamišėle, kaip anas leitenantas?
              - Jokiu būdu, Nike. Papasakok, ką jautei tą vakarą.
              Mergina smulkiai ir atvirai papasakojo viską. Pasakė ir apie tą įvykį prieš mėnesį, kai ji suklydo, norėdama pasiaiškinti, kodėl nutylėjo per pobūvį.
              Rolandas išklausė ir kurį laiką tylėjo. Paskui kreipėsi į Hartą.
              - Ar jūs padėsite, jei mes Nikę pasirinksime pagrindine liudytoja? Tai kainuos.
              Senis neramiai sujudėjo kėdėje.
              - Nemanau, kad teismas atsižvelgs į jos parodymus.
              - Atsižvelgs, jei mes įrodysime, jog ji neklysta.
              - Bet ji jau kartą suklydo, ir tai žino ne tik visa redakcija, bet dar ir policija.
              - Būtent! Pirmiausia mums reikia patikrinti, ar tikrai ji suklydo.
              - Kaip?
              - Reikia dar sykį iškasti tą aviganį.
              - Bet tai absurdas!
              - Galbūt, bet kažkodėl nuojauta man kužda, jog reikia didelės drąsos ir mažai sveiko proto, kad užkasinėtum savo šunį vidury didelio miesto.
              - Gerai, bandyk, aš paremsiu bet ką, kas padėtų išlaisvinti sūnų.

                                                -           -             -

              Vakare Rolandas pasamdė du duobkasius ir gavo leidimą kasinėti po liepa. Dėl viso pikto pasikvietė stebėti du pažįstamus policininkus, kurie budėjo toje gatvėje.
              Nors Nikė ir labai bijojo vėl pamatyti apirusius šuns palaikus, drebančia širdimi laukė prie sienos, kol duobkasiai baigs darbą. Senis Hartas dalyvauti atsisakė.
              Netrukus šuns lavonas buvo atkastas ir padėtas šone. Vyrai kasė toliau.
              - Bingo!- staiga sušuko Rolandas, atidžiai stebėjęs, kas vyksta. Nukasus maždaug pusę metro žemės po šuns kapu, pasirodė apirusi žmogaus ranka.
              - Nike! Šaunuolė Nikė. Tu neapsirikai, tu buvai teisi,- Rolandas apkabino drebančią merginą.- Mes tai įrodėm! Mes įrodysim, kad tu ne pamišėlė. Jie turės mumis patikėti.
              Čia įsijungė ir policininkai. Iškvietė kriminalistus, teismo ekspertą, fotografą.
              Gatvė sujudo. Iškastas lavonas buvo stipriai apiręs, neatpažįstamas, ir tik iš drabužių likučių galėjai spręsti, jog tai moteris.
              Rolandas linksmas pasuko Nikės link.
              - Viskas, daugiau mums čia nebėra kas veikti. Einam, Nike, turim nuvažiuoti pas Hartus.
              Sėdo į Rolando automobilį ir po pusvalandžio sėdėjo jaukioje Hartų svetainėje prie židinio.
              Santūrus ir emocijų nerodantis Hartas  gyvai sutiko naujieną. Pasirodo, jį taip pat labai domino ši avantiūra, ir jis nuoširdžiai džiaugėsi sėkme.
              - Tačiau tu nepaaiškinai, ką mes iš to išlošėme,- kreipėsi jis į Rolandą.
              - Viskas paprasta,- Rolandas išdėstė savo sumanymą.- Dabar mes įrodėme, jog Nikė nebuvo suklydusi. Mums belieka pasitelkti kelis nepriklausomus ekspertus, atlikti keletą testų su Nike ir įrodyti, kad jos parodymai Ričardo byloje neginčijami. Jei teismas juos pripažįsta, byla laimėta.
              - Žinoma, jei Nikė sutiks.
              Nikė tylomis linktelėjo galva.

                                             -               -              -

              Sekanti savaitė merginai praėjo lyg košmaras.
              Du ekspertai, lydimi policininkų, vežiojo Nikę po miestą. Vedė ją į namus, kur, žinojo, neseniai mirė žmogus. Ir į namus, kur visi buvo gyvi.
              Nikė turėjo pasakyti, kuriame name yra miręs žmogus. Tai buvo ir lengva, ir sunku. Ji neapsiriko nė karto, tačiau tas Mirties artumas kasdien ją slėgė.
              Galiausiai, paskutinę dieną Nikę nuvežė į tokį miesto kvartalą, kur gyveno valkatos. Čia jau policija nežinojo, kur ieškoti mirusių. Tiesiog važiavo palengva atviru automobiliu ir dairėsi į Nikę, laukdami, kada ji ką nors pajus.
              Važinėjo ilgai. Jau buvo beketiną baigti eksperimentą, kai Nikė staiga sujudo. Žiūrėjo į namo sieną dešinėje ir uodė orą.
              - Sustokit,- tyliai paprašė. Išlipo iš mašinos ir  pasuko link namo.
              Artinantis kvapas vis stiprėjo. Galiausiai Nikė sustojo prie šiukšlių konteinerio.
              - Turbūt, čia,- parodė pirštu ir nuėjo atgal į automobilį.
              Nebenorėjo, nebegalėjo daugiau matyti, ką atras.
              Atrado naujagimio lavonėlį.

              Teismas įvyko po savaitės. Nikės parodymus pripažino patikimais, Ričardą išteisino.

              Nikė sėdėjo už to paties didelio sužadėtuvių stalo. Dabar čia buvo švenčiamas Ričardo sugrįžimas.
- Nike, nuo šiol tu būsi visada laukiamas mūsų svečias,- ponia Silvija paskelbė tostą.- Už mūsų išgelbėtoją!
               - Ačiū tau, Nike,- nuoširdžiai padėkojo ir Ričardas.
               - Pirmą kartą pavyko taip sėkmingai pasirinkti žurnalistę,- pasidžiaugė senis Hartas.- Niekad nebūčiau pagalvojęs, jog žurnalistai gali nemisti iš žmonių nelaimės, kaip šakalai, kad gali netgi padėti.
               Ričardas sėdėjo tylus ir susimąstęs. Baigiantis vakarui, Nikė priėjo prie jo.
               - Apie ką galvojate?- tyliai paklausė.
               - Apie Lindą,- prisipažino,- visi džiaugiasi, kad aš nekaltas, bet niekas neklausia, kas gi ją nužudė.
               - O jums tai svarbu?
               - Labai. Aš ją mylėjau, Nike. Aš nekenčiu to žmogaus ir viską padarysiu, kad jam atkeršyčiau.
               - Suprantu tave,- pratarė Nikė.- Tas žmogus labai tavęs nekentė ir yra be galo gudrus. Nužudė taip, kad būtum apkaltintas būtent tu.
               - Aš jį surasiu, Nike. Būtinai,- Ričardas sugniaužė kumščius.- Juk per jį aš net negalėjau dalyvauti Lindos laidotuvėse.
                - Jei reikės mano pagalbos...
                - Žinau, Nike, ačiū.


               Ėjo dienos, bet niekas nepaaiškėjo.
               Byla buvo tiriama toliau, bet nerandant naujų įkalčių, buvo rengiamasi ją uždaryti ir padėti į archyvą.
               „Moters po liepa“ bylą tyrė jaunas detektyvas Lukas Mortonas. Nužudytoji buvo septyniasdešimtmetė senutė, gyvenusi priemiestyje, mažame nuosavame namelyje.
               Ji dingo tą dieną, kai Nikė redakcijos kieme pajuto mirties kvapą. Senutė gyveno viena, giminių neturėjo, buvo uždara, su niekuo nebendravo.
               Tačiau mirties dieną pas ją užsuko vyriškis, įsodino į savo automobilį ir kažkur išsivežė. Grįžtančios jos niekas nebematė. Tačiau- argi kišiesi į svetimus reikalus?-gal ji išvažiavo gyventi į prieglaudą?- todėl policijai niekas nieko ir nepranešė.
               Niekas nesuprato, kam galėjo užkliūti vieniša senelė. Tačiau kaimynai gana tiksliai nupasakojo vyriškio išvaizdą, sudarė fotorobotą, ir pagal jį buvo surastas Nikolas Meisteris, žurnalistas, dirbęs su Nike.
               Nikolas neneigė savo kaltės. Iškart prisipažino, nužudęs senutę. Papasakojo, jog tą vakarą nuvažiavo pas ją į  namus, grasindamas savo revolveriu įsodino į mašiną, išvežęs už miesto išlaipino, nušovė, paskui įsuko į polietileno maišą, kad neišsipurvintų mašina, įdėjo lavoną į bagažinę, o naktį nunuodijęs šunį, abu užkasė po liepa.
               Kad ir kaip Lukas klausinėjo, niekaip negalėjo išgauti, kodėl Nikas taip padarė.
               - Nežinau, kas man pasidarė,- vis kartojo Nikolas.- Tiesiog nužudžiau ir viskas.
               Motyvo nebuvo, ir Nikui buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė.

               Iš psichiatrinės ekspertizės akto

               Nikolas Meisteris- žurnalistas. Kolegų apibūdinamas kaip ramus, tolerantiškas ir gabus žmogus. Emocijos labilios, bet valdomos. Reakcija į aplinką adekvati. Uždaras, santūrus. Labai giliai išgyvena dėl to, ką padarė. Suvokia savo veiksmus, tačiau paaiškinti atsisako. Nemeluoja, tiesiog nutyli.
               Labai prisirišęs prie savo šeimos. Tėvai- išeiviai iš Vokietijos. Mama nedirba, tėvas taip pat pensijoje, anksčiau dirbo gydytoju. Ypatingas dvasinis ryšys Nikolą sieja su tėvu, jaučiamas savotiškas jo idealizavimas, baimė prarasti. Santykiai su mama šaltesni, brolių, seserų neturi.
                Pakaltinamas.


                Nikė sunkiai išgyveno kolegos suėmimą. Laikė jį vienu iš geriausių savo draugų.
                Meisteris buvo šiltas ir visų mylimas žmogus. Buvo vedęs, tačiau šeima iširo. Dvejus metus gyveno vienas su savo augintiniu Škotijos aviganiu Reksu.
                Su žmogumi kiti taip nesielgia, kaip Nikas elgėsi su šunimi. Mylėjo jį, guodė ir slaugė. Ir Nikė niekaip nesuprato, iš kur staiga atsirado tas žiaurumas? Kuo Nikolui nusikalto du bejėgiai padarai- pusaklė senutė ir ištikimas šuo?
                Ši byla Nikę domino ir kaip žurnalistę. Ji dažnai lankė detektyvą Luką, norėdama sužinoti, kaip vyksta tyrimas. Ilgainiui ji taip įsitraukė į tą tyrimą, kad gavo Luko sutikimą dalyvauti apklausose.
                Nikei tai be galo patiko.Buvo panašu į žurnalistinį tyrimą, ir vistik nauja ir įdomu.
                - Lukai, o gal žmogžudystės motyvas susijęs su tos moters praeitimi? Gal ji dirbo darbą, kuris siejasi su jo tėvu, gal buvo jo meilužė ar šefė?
                - Įdomi mintis,- atsakė Lukas.- Mes jau patikrinome. Velionė Barbara Hatčinson visą gyvenimą iki pensijos dirbo įvaikinimo tarnyboje. Neturėjo jokių nuobaudų, nedalyvavo jokiuose skandaluose. Tiesiog sąžiningai dirbo savo darbą. Beje, išėjusi į pensiją, dešimt metų nė karto nebuvo užsukusi į savo tarnybą ir nesidomėjo savo globotiniais. Taigi, atrodo, niekam nebuvo pavojinga. Jos ir Meisterių keliai niekada nesusikirto.
                 - O ką radote jos namuose?
                 - Nieko ypatinga,- atsiduso Lukas.- Įprasta seno žmogaus aplinka.
                 - Gal galėčiau pažiūrėti?
                 - Gerai, važiuojam, aš dar turiu pakalbėti su kaimynais.


                 Nikė vaikščiojo po mažą trobelę ir godžiai dairėsi.
                 Tvarkinga virtuvėlė su gendančiais maisto likučiais ir slogiu kvapu.
                 Kambarėlyje švariai paklota lova, stalas, komoda.
                 Stalas patraukė Nikės dėmesį. Jis buvo senovinis, smarkiai aptrintas, bet dar gražus. Ant stalo- tvarkingai padėtos kelios knygos, krūvelė rašomojo popieriaus, parkeris, išskleistas laikraštis.
                 Nikė pakėlė laikraštį. Data- N metų birželio 16-oji. Atverstame lape puikavosi laiminga pora- Linda ir Ričardas, skelbdami, jog žada tuoktis.
                 Jaunųjų pavardės senutės buvo pabrauktos rašalu ir šalia prirašytas didelis riebus klaustukas.
                 - Lukai, tu matei?- pašaukė Nikė.
                Lukas čiupo iš merginos rankų laikraštį ir įdėmiai apžiūrėjo.
                 - Žinai, tai įdomu. Aš to nepastebėjau,- atsiprašė.- Bet ką gi tai paaiškina? Kuo čia dėtas Nikolas ir Hartai?
                 - Žiūrėk, ant stalo laiškų rašymo reikmenys. Matyt, senutė rašė  laiškus,- pastebėjo Nikė.
                 - Taip, bet pačių laiškų nėra, tik tušti lapai.
                 - Gal yra rašto atspaudai?- nedrąsiai patarė Nikė.
                 - Taip, žinoma, popierių mes paimsime ekspertizei, bet daug vilčių į tai nededu. Seni žmonės nestipriai spaudžia rašiklį, atspaudų lieka nedaug.
                 Apklausę dar sykį kaimynus, abu grįžo į nuovadą. Atidavė ekspertizei laikraštį ir laiškų popierių.
                 Kitą dieną gavo atsakymą. Tuščiame popieriaus lape buvo atsispaudę žodžiai: „Didžiai gerbiama ponia Gražina“. Daugiau nieko.
                  - Kas ta ponia Gražina? Ir kodėl senutė rašė jai laišką, jei, kaip teigė visi pažinoję, ji su niekuo nebendravo? Kuo vardu Nikolo mama ir žmona?- visa tai Lukas pavedė išsiaiškinti savo padėjėjams.
                  Tuo tarpu Nikė, vedama niekuo nepaaiškinamo smalsumo, lipo laipteliais į didžiulį mūrinį pastatą. Iškaba skelbė „Vaikų globos tarnyba“.
                  Parodžiusi savo žurnalistės pažymėjimą, Nikė meiliai nusišypsojo tarnautojui rūsčiu veidu.
                  Sužinojęs, kad mergina nenori niekam atiduoti įvaikinti savo kūdikį, tarnautojas tapo švelnesnis. Greitai Nikė išsikovojo jo palankumą, sustiprinusi jį dar ir nemaža pinigų suma.
                  Jis leido jai peržiūrėti dvidešimties metų senumo bylas.
                  Jose, deja, buvo tik įvaikinamų vaikų ir jų tėvų pavardės. Kam atiduoti vaikai, Nikė sužinoti negalėjo, net paklojusi visas savo santaupas. Tarnautojas brangino savo darbo vietą.
                  Saugykloje mergina užtruko visą dieną. Redakcijoje žinojo, jog ji ruošia straipsnį apie „moterį po liepa“, todėl netrukdė.
                  Neskambino ir Lukas, matyt, apsidžiaugęs, kad Nikė šiandien jam netrukdo.
                  Nuo pavardžių pradėjo mirgėti akyse. Porą kartų paprašė tarnautojo atnešti kavos, rūkyti saugykloje buvo draudžiama.
                  Nusivylusi vertė paskutinės bylos lapus, jau besiruošdama išeiti, kai staiga jos žvilgsnis užkliuvo už pažįstamo vardo. Gražina Berger. Susidomėjusi skaitė toliau. Tėvas... Simonas Hartas. Atiduota įvaikinti mergaitė be vardo. Iškart po gimimo.
                  Nustebusi Nikė atsilošė kėdėje.
                  Labai norėjo rūkyti, bet negalėjo. Tarnautojas atidžiai ją stebėjo, jau ruošdamasis išeiti.
                  Skubiai užsirašė bylos numerį, pavardes, datą ir tarnautojos, tvarkiusios dokumentus, pavardę. Tai buvo, žinoma, Barbara Hatčinson.

            
                  Nors paskutiniu metu Nikė dažnai susitikdavo su Ričardu, vis dar prislėgtu ir negalinčiu dirbti, apie savo atradimą jam nepasakojo.
                  Ji tik atsargiai pasiteiravo, kas buvo Lindos tėvai ir sužinojo, kad jie abu mirę. Linda Ričardui pasakojo, jog mergaitės jie susilaukė jau būdami netoli keturiasdešimties, ir kad Linda su jais augusi laiminga iki septyniolikos, kol abu tėvai paskendo, plaukdami valtimi, dukters akivaizdoje.
                  Vėliau metus merginą globojo mamos sesuo, o sulaukusi pilnametystės, Linda įstojo į aktorių meistriškumo kursus ir pradėjo gyventi savarankiškai, filmuodamasi daugiausia masinėse scenose. Iki susitikimo su Ričardu.
                  Kadangi ši tema buvo skaudi, Nikė daugiau jos nelietė, bet atkakliai tyrė „savo „ bylą toliau.
                  Lukas nustebo pamatęs, kiek daug Nikė išsiaiškino saugykloje. Netrukus jis sužinojo, jog Berger- senatorės Gražinos Erikson mergautinė pavardė. Sužinojo taip pat, jog prieš dvidešimt penkerius metus ji dirbo modeliu, buvo daug pasiekusi, kopdama karjeros laiptais, bendravo su visuomenės grietinėle, ir agentūra dėjo į ją daug vilčių. Bet vieną rudenį ji staiga metė darbą ir, nieko nepaaiškinusi, kažkur išvyko.
                  Grįžo po pusantrų metų, jau būdama garsaus dailininko Eriksono žmona ir įsidarbino merijoje sekretore, iš kur ir padarė savo didįjį karjeros šuolį iki senatorės posto.
                  Manekenė Gražina buvo ekscentriška ir ambicinga, tad nieko keisto, kad jos dingimo niekas nesusiejo su nėštumu ar meilės romanu- paaiškino tai kaip eilinį publikos numylėtinės išsišokimą.
                  Deja, kur ji gyveno tuos metus, kai buvo išvykusi, nei Lukui, nei Nikei nepavyko sužinoti.
                  Jie neturėjo įrodymų, jog Linda- būtent ta mergaitė, kurią Hartas su Gražina atidavė įvaikinti, ir negalėjo senatorės niekuo apkaltinti. Netgi apklausti.
                  Nikė suprato, jog senasis Hartas taipogi nieko nežinojo apie savo nesantuokinę dukterį, tad jį klausinėti atrodė kvaila ir neetiška.
                  Liko viena galimybė, ir Nikė, ilgai dvejojusi, ryžosi ja pasinaudoti.
                  Vieną dieną ji paskambino senatorės sekretorei ir paprašė ją užregistruoti priėmimui. Sekretorė pasakė dieną ir valandą, kada ši galėtų atvykti, ir Nikė ėmė nerimastingai laukti šio susitikimo.
                  Kai grįžusi iš redakcijos, mergina pavargusi žiūrėjo televizorių, ūmai suskambo telefonas.
                  - Čia senatorė Erikson,- prisistatė.- Mačiau jūsų pavardę priėmimo knygoje. Gal mes galėtume susitikti anksčiau ir jaukesnėje aplinkoje?- pasiūlė.
                  - Žinoma, kaip jums patogiau,- sutiko Nikė.
                  - Atvažiuokit rytoj vakare, na, gal apie dvidešimtą valandą į mano butą, adresas...
                  - Gerai, senatore, atvažiuosiu,- Nikė padėjo ragelį.
                  Nuovargis dingo, bet atsirado kažkoks nepaaiškinamas nerimas. Kodėl ponia Gražina ja taip susidomėjo? Kodėl kviečia į namus?
                  Visą vakarą vaikščiojo iš kampo į kampą, galvodama, kaip reikės pradėti pokalbį ir ar senatorė norės jai ką nors pasakyti. Suprato, jog pokalbis bus nelengvas, nes Nikė jautė, jog iš esmės vyksta senatorės apkaltinti, nors dar pati aiškiai nesuvokė, kuo.
                 Pagaliau pavargusi užmigo.


                 Niekam nepranešusi apie savo planuojamą susitikimą, vakare Nikė sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo nurodytu adresu.
                 Senatorė laukė prie laiptinės durų. Ji buvo su juodais akiniais, ir Nikė sunkiai ją atpažino.
                 Pamačius tą akiniuotą moterį, Nikei dilgtelėjo po širdimi. Ji ūmai suprato, su kuo Linda susitiko juvelyro dirbtuvėje.
                 Be abejo, tai buvo ponia Gražina. Staiga Nikei tapo nejauku, bet ji drąsiai pasuko link moters, pasisveikino ir ėmė kopti paskui ją laiptais.
                 - Tai ne mano butas,- netikėtai pasakė senatorė, rakindama duris.- Jis priklauso Hartams ir dabar jame gyvena Ričardas.
                 - Senis turi mieste bent penkis butus, man pasimatymus skirdavo būtent šitame. Ar ne keista?- ji šaltai šyptelėjo.- Aš dar tebeturiu jo raktą, o seniui, matyt, neatėjo į galvą pakeisti spyną,- juk aš niekad jam nekvaršinau galvos dėl praeities.
                 Nikė apsidairė. Butas buvo nedidelis, bet jaukus. Jos susėdo prie stalo, ponia Gražina paleido muziką ir išėmė iš baro gėrimą ir taures.
                 - Gersit?- paklausė.
                 - Taip, truputį,- linktelėjo Nikė, nors iš tikrųjų norėjo išgerti daug.
                 Matydama, kaip kruopščiai senatorė užrakina duris ir slepia drabužiuose raktą, ji ūmai suprato patekusi į spąstus.
                 - Taip, Linda buvo mano ir Harto duktė- juk tai jūs norėjote sužinoti?- paklausė ramiai ir kažkaip tūžmingai žiūrėdama į Nikę.
                 - Aš buvau jauna, kylanti žvaigždė, sutikau Hartą madų pristatyme. Jis buvo tvirtas ir išvaizdus vyriškis. Turtingas.
                 - Įsimylėjau beprotiškai. Nors man netrūko nieko, aš visgi svajojau apie patikimą ir tvirtą gyvenimo draugą, šeimą, vaikus.
                 - Kurį laiką atrodė, jog mano svajonės pildosi- Simonas žadėjo skirtis su žmona, aiškino, kaip aš jam reikalinga, bet mūsų santykius nuo visų kruopščiai slėpė, aiškindamas, kad tam dar neatėjo laikas.
                 - Pagaliau kartą, kai jau žinojau, kad esu nėščia, tiesiai jo paklausiau, kada jis mane ves.
                 - Hartas atsakė, jog jo žmona jam gera, jog ji atnešė pusę kapitalo į jo investicijas, jog jis myli savo sūnus ir niekada jų nepaliks.
                 Nikė klausėsi suakmenėjusi. Senatorė šyptelėjo ir tęsė:
                 - Ne, aš nepasakiau, kad laukiuosi. Tiesiog nutraukiau kontraktą ir išvažiavau. Netoli. Priemiestyje prisiglaudžiau globos namuose svetima pavarde, pagimdžiau ir išvykau į N miestą. Pinigų aš turėjau ir galėjau nedirbti, kol ištekėjau. Toliau žinote.
                 - O Linda?- tyliai paklausė Nikė.
                 - Aš jos nemačiau. Nenorėjau matyti. Dar prieš gimdymą pasirašiau atsisakymo dokumentus, ir kūdikį iškart išnešė iš palatos.
                 - Nesigailite?
                 - Ko? Savęs? Mergaitės man nebuvo gaila. Žinojau, kad kūdikių laukia daug gerų bevaikių šeimų ir kad ji galės augti su abiem tėvais. Ko ji galėjo tikėtis iš manęs? Amžinų kančių, kad neturi tėvelio? Nuolatinio svetimų kišimosi, aiškinantis, kas jis?
                 - O savęs... Savęs aš niekad negailiu.
                 Nikė lyžtelėjo išdžiūvusiais lūpas ir vienu mauku išgėrė taurę vyno. Senatorė įpylė dar. Patylėjo apie kažką galvodama, paskui pažiūrėjo į Nikę:
                 - O tu smalsi žurnalistė. Turbūt labai gabi. Gaila.
                 Nikei pasidarė negera.
                 - Kur čia vonia?- paklausė.
                 Senatorė paslaugiai parodė ir palaukė, kol Nikė sugrįš.
                 - Rūkysi?- pasiūlė, bet Nikė negalėjo rūkyti. Ją vis dar lengvai pykino. Šyptelėjusi ponia Gražina užsirūkė ir kalbėjo toliau.
                 - Būčiau net nežinojusi apie savo dukterį, jei ne senoji Hatčinson. Perskaičiusi apie Ričardo ir Lindos sužadėtuves, ji parašė man laišką, pranešdama, kad mano duktė ketina tekėti už tikro savo brolio, ir aiškindama, kad nors ir labai gerbia savo globotinių paslaptis, bet dabar jaučianti pareigą įsikišti.
                 - O! Senoji turėjo fenomenalią atmintį. Ji visada atsiminė visų savo globotinių pavardes ir giminystės ryšius.
                 - Bet šį sykį ji įsikišo be reikalo. Todėl, kad ir aš staiga panorau įsikišti.
                 - Manęs nejaudino, kad Linda gyvens su broliu. Mane sujaudino mintis, kad pagaliau aš galiu atkeršyti visai mielai Hartų šeimynėlei, taip mylinčiai vienas kitą.
                 - Ir jūs nusprendėte paaukoti savo dukterį?- išspaudė Nikė.
                 - O! Dukterį aš jau seniai buvau paaukojusi. Tik dabar ši auka turėjo įgauti konkretų pavidalą.
                 - Pirmiausia, aišku, atsikračiau senės. Žinojau, kad Nikolo Meisterio tėvas karo metu tarnavo naciams. Galėjau jį išduoti valdžiai, ir jis būtų deportuotas iš šalies. Taip pat žinojau, kad sūnus beprotiškai myli savo tėvą.
                 - Jūs šantažavote Nikolą?- su siaubu paklausė Nikė, netikėdama tuo, ką girdi.
                 - O kas man beliko? Pačiai žudyti buvo rizikinga, tam reikėjo pašalinio žmogaus, kurio niekas nesusies su manimi. Ir tvirto, kuris neišduos net per penkiolika nelaisvės metų.
                 - Jūs pasirinkote vykusiai,- su karčia ironija pastebėjo Nikė.
                 - O, taip, mergaite. Nikolas kantrus. Dėl mylimo tėvelio gerovės jis viską iškentės.
                 Taigi, atsikračiau senės.
                 Dabar reikėjo nužudyti Lindą. Taip, kad nekiltų abejonių dėl Ričardo kaltės.
                 Žinojau, kad jis bagažinėje vežiojasi visokį šlamštą, reikalingą filmavimui.
                 Susiradau elektros laidą ir išsinuomojau naują prabangų automobilį, nes žinojau, jog Linda- aistringa vairuotoja.
                 Pasiūliau per sužadėtuves segėti apgadintą segę ir patariau, kur ją sutaisyti ir kada pasiimti.
                 Klodas Beranžė- mano vyro draugas. Aš paprašiau jį atlikti vieną skubų mano pavedimą Paryžiuje, todėl jis turėjo taip greit pasirašyti kontraktą.
                 Pas juvelyrą priėjau prie Lindos, pasigyriau, kad nusipirkau naują automobilį ir pasiūliau jai pravažiuoti kelis kvartalus su manimi. Ji džiaugsmingai sutiko.
                 Atsisėdau ant užpakalinės sėdynės ir pasmaugiau ją laidu, net nespėjus užvesti variklio. Tada išlipau, nustūmiau ją ant keleivio sėdynės, sėdau prie vairo ir nuvažiavau pas Hartus. Vyras turėjo atvažiuoti vėliau. Jis manė, kad užtrukau pas kirpėją.
                 Akimirką ji nutilo. Išgėrė, užsirūkė dar vieną cigaretę. Nikė negalėjo atitraukti akių nuo ramaus jos veido.
                 - Ir Linda visą laiką prasėdėjo tame automobilyje?- užsikirsdama paklausė.
                 - O, taip. Ji niekam netrukdė. Automobilio langai juk buvo užtamsinti, ir niekas jos nematė.
                 - O paskui? Kaip ji atsidūrė pas Ričardą? Juk jūs nė minutei nebuvote pakilusi nuo stalo, aš žinau- sėdėjau šalia.
                 - Čia man padėjo pats senis Hartas. Jis pasamdė detektyvą saugoti šventę. O detektyvas Lukas man daug skolingas, jis sutiko perkelti krovinį į bagažinę.
                 Dabar Nikė suprato viską. Suprato, kodėl Lukas nematė daiktų ant mirusios senutės stalo, kodėl neieškojo dokumentų saugykloje, kodėl- pagaliau- taip mielai leido jai dalyvauti bylos tyrime.
                 Senatorė apie Nikę žinojo viską... Ir leido jai domėtis viskuo iki tam tikros pavojingos ribos.
                 - Aš suplanavau viską- iki mažiausios smulkmenos. Žinojau, kad tai bus geriausiais kerštas seniui, beprotiškai mylinčiam savo nevykėlį sūnų.
                 - Bet tu man sutrukdei, Nike.
                 Ji patylėjo, žiūrėdama į merginą.
                 - Ilgai galvojau, ką su tavimi daryti. Vakar, kai tu paskambinai, supratau, kad šį kartą tu gali ištaisyti padarytą man žalą. Ir galutinai pasodinti Ričardą.
                 - Kaip?- Nikė neteko žado.
                 Senatorė pasirausė savo rankinėje ir išsitraukė pistoletą.
                 - Matai?- su pasitenkinimu paklausė.- tai senio Harto. Šeimos relikvija. Jis puoštas auksu ir brangakmeniais. Aš jį įsimečiau į rankinę dar tada, per sužadėtuves. Dėl visa ko. Ir, pasirodo, neklydau.
                 - Gali pasimelsti, Nike, nes tuoj pareis Ričardas,- pistoletą nukreipė į merginą ir laukė.
                 Nikė negalėjo kalbėti, melstis nei galvoti.
                 Supratusi tai, senatorė paspaudė gaiduką.
                 Staigus skausmas nutvilkė krūtinę. Burnoje Nikė pajuto kraujo skonį.
                 Ir staiga ji užuodė, vėl aiškiai užuodė salstelėjusį, šleikštų, nenusakomą, dar silpną kvapą, kuris kas sekundę stiprėjo, ir gęstančia sąmone Nikė suprato, jog tai- jos pačios Mirties kvapas.