9 SKYRIUS: UŽKRĖSTI PROTAI

Aethelgardo sostinės – Žmonių karalystės širdies – danguje pakibo slegianti raudona migla. Po Planetos Sargų apsireiškimo praėjo vos kelios valandos, tačiau mieste jau tvyrojo panika. Žmonės pirko maisto atsargas, gatvėse skambėjo neramūs šūksniai, o bažnyčiose aidėjo desperatiškos maldos.

Didingoje sosto salėje, kurios langai žvelgė į uostą, skubiais žingsniais pirmyn ir atgal vaikščiojo regentas burtininkas Aldas, laikinai valdantis karalystę po senojo valdovo ligos. Jo akys buvo paraudusios nuo bemiegių naktų, o drabužiai netvarkingi.

– Jie visi yra prieš mane. Visi iki vieno, – karščiuodamas sau po nosimi murmėjo Aldas. – Elfai galbūt jau siunčia savo žudikus. O tie gnomai... kodėl jie vis dar čia, mano mieste? Jie skaičiuoja mano minutes. Jie nori mano mirties.

Už jo nugaros, sosto šešėlyje, tūnojo Morvatas. Šį kartą jo tamsa nebuvo matoma kaip dūmai – ji vėsiais čiuptuvais buvo apsivyniojusi tiesiai aplink Aldo kaklą ir smilkinius. Kiekviena regento mintis praėjo pro šį tamsų filtrą. Morvatas stiprino valdovo baimę, paversdamas ją visiška, akla paranoja.

„Pažvelk pro langą, Aldai...“ – sušnibždėjo balsas jo prote. „Tavo geriausi riteriai... ar jie tikrai ištikimi? O gal jie slapta susirašinėja su elfų princu? Tu negali pasitikėti niekuo, kas turi laisvą valią.“

Aldas staiga sustojo. Jo veidą iškreipė įniršio ir baimės grimasa.

– Teisingai. Mano riteriai... jie per daug tylūs. Šį rytą kapitonas taryboje suabejojo mano įsakymu pulti elfų miškus. Jis – išdavikas!

Tuo metu sunkios sosto salės durys atsivėrė. Į vidų įžengė jaunasis burtininko mokinys Elidijus, nešinas senu, dulkėtu pergamentu.

– Regente Aldai! – garsiai pašaukė Elidijus, skubėdamas prie sosto. – Jūs privalote mane išklausyti! Aš tyrinėjau meistro Valerijaus užrašus. Pusiausvyros lūžis įvyko ne elfų miškuose. Meistras Valerijus savo rankomis atvėrė portalą čia, Aethelgarde! Tas padaras, kurį jis iškvietė, manipuliuoja mumis visais! Elfai nekalti!

Aldas lėtai atsisuko į jaunuolį. Jo žvilgsnis buvo tuščias, o akyse žibėjo tamsus, nesveikas spindesys.

– Nekalti? – Aldas skardžiai, isteriškai nusijuokė. – Tu ateini į mano salę ir gini tuos ilgaausius padarus? Tu, paprastas mokinys, drįsti prieštarauti pačių Planetos Sargų valiai, kurią matė visi valdovai?

– Bet skaičiavimai ir faktai... – Elidijus žengė žingsnį atgal, pajutęs iš regento sklindantį ledinį šaltį.

„Jis nori tave nuversti, Aldai,“ – regento galvoje pasigirdo Morvato balsas. „Jis atnešė netikrus įrodymus, kad apsaugotų tavo priešus. Jei jo nesustabdysi, karalystė žlugs.“

– Gana! – suriko Aldas, pakeldamas savo burtų lazdą. Jos viršūnėje sužibo tamsiai geltona, iškreipta magija. – Sargyba! Suimkite šį berniūkštį! Jis yra elfų šnipas! Įmeskite jį į giliausią požemį kartu su tais riteriais, kurie atsisako ruoštis karui!

Sosto salės durys akimirksniu atsivėrė ir į vidų įbėgo keturi šarvuoti sargybiniai. Elidijus, supratęs, kad regento protas visiškai užvaldytas ir jokie loginiai argumentai čia nepadės, šoko prie šalutinių salės durų.

– Sustabdykite jį! – rėkė Aldas.

Elidijus, pasinaudodamas paprastu dūmų burtu, kurį išmoko iš Valerijaus, akimirkai apakino kareivius ir išsprūdo pro duris, bėgdamas tamsiais pilies koridoriais. Jo širdis daužėsi – dabar jis buvo ne tik burtininko mokinys, o ieškomas bėglys.

Regentas Aldas, sunkiai kvėpuodamas, atsirėmė į savo stalą. Ant jo gulėjo pasirašyti karo planai. Morvato šešėlis už jo nugaros plėtėsi, užpildydamas kambarį.

– Jie sumokės, – sušnibždėjo Aldas, griebdamas plunksną. – Visi, kas skiriasi nuo mūsų, turi dingti. Jie neša tamsą.

Drebanti valdovo ranka ant stalo išskleidė naują, karališkuoju antspaudu pažymėtą dekretą.

Po valandos pilies aikštėje garsiai nuskambėjo trimitai. Karališkasis šauklys išskleidė pergamentą, o aplinkui susirinkusi miesto minia nuščiuvo.

– Žmonių karalystės gyventojai! – šaukė heroldas. – Oficialiu regento Aldo dekretu, siekiant apsisaugoti nuo tamsos šnipų ir išdavystės, nuo šios akimirkos visi elfai, gnomai, raganos ir fėjos, gyvenantys mūsų miestuose, paskelbiami nepageidaujamais! Visi jų turtai konfiskuojami, o patys jie privalo būti nedelsiant ištremti už karalystės ribų arba įkalinti! Kiekvienas, kas jiems padės, bus laikomas išdaviku ir baudžiamas mirtimi!

Minioje kilo panika. Gnomų pirkliai pradėjo skubiai pakuoti savo prekes, o mieste gyvenantys elfai išsigandę žvalgėsi aplinkui. Draugai, kurie dar vakar kartu gėrė elį, dabar įtariai žiūrėjo vienas į kitą. Morvato pasėta paranojos infekcija oficialiai tapo įstatymu.

Tolimame pilies bokšto lange stovintis Aldas stebėjo prasidedantį chaosą gatvėse ir šiurpiai šypsojosi. Tačiau jo pasirašytas dekretas turėjo dar vieną, slaptą eilutę, kurios šauklys neperskaitė garsiai.

Savo kambaryje, pasislėpęs už spintos, Elidijus skaitė pavogtą dekreto kopiją. Jo akys išsiplėtė iš siaubo, kai jis pamatė paskutinį sakinį: „Visi ištremtieji bus gabenami pro Klaikųjį Mišką“.

Elidijus akimirksniu suprato baisią tiesą: regentas juos ne šiaip tremia – jis siunčia tūkstančius nekaltų būtybių tiesiai į raganos Moranos mišką, kur Morvato šešėliai jau laukė naujų aukų, o iki pasaulio pabaigos buvo likusios vos dvi dienos ir dvidešimt trys valandos...

10 SKYRIUS: POŽEMIŲ KARAS

Nykštukų sostinės Khaz-Moran koridoriai, kadaise aidėję nuo ritmingo kalvių darbo, dabar skendėjo dūmuose ir karo riksmuose. Žemosiose šachtose prasidėjęs trolių sukilimas (iš 3 skyriaus) virto tikru požemių karu. Morvato tamsos užvaldyti troliai kovojo su nepaaiškinamu įniršiu ir jėga. Jie stūmėsi aukštyn, griaudami gynybines užtvaras ir sėdami paniką tarp nykštukų riterių.

Karališkojoje sosto salėje, iškaltoje giliai kalno širdyje, tvyrojo chaosas. Aplink didžiulį akmeninį stalą stovėjo karalystės generolai, o sosto viršūnėje sėdėjo nykštukų karalius Dainas. Jo ilga, žila barzda, papuošta rubinais, drebėjo iš įniršio.

– Kaip tai įmanoma?! – suriaumojo karalius Dainas, trenkdamas sunkiu kumščiu į stalą. – Jie tėra kalnakasiai ir vergai! Iš kur tie pilkaodžiai gyvuliai gavo ginklų? Kas juos moko taktikos?

– Jų vadas Grogas... jis pasikeitė, jūsų didenybe, – virpančiu balsu pranešė sužeistas kasyklų viršininkas Brokas, kurio ranka buvo bintuota. – Jo akys žiba tamsia ugnimi. Jis nebijo nei plieno, nei mūsų magiškų žibintų. Jie kovoja taip, tarsi žinotų kiekvieną mūsų slaptą praėjimą.

– Tai išdavystė iš vidaus! – sušuko vyriausiasis generolas. – Kažkas iš mūsiškių pardavė kasyklų planus! Elfai arba gnomai nori, kad mes nukraujuotume savo pačių namuose!

Tuo metu už didingo akmeninio sosto, uolos plyšyje, sukosi nematomi Morvato dūmai. Tamsusis dievas džiaugėsi – nykštukai, apakinti įniršio, dėl sukilimo vėl kaltino kitas rases. Tačiau Morvatui reikėjo daugiau nei tiesiog chaoso. Jam reikėjo visiškai sužlugdyti nykštukų karalystės valdymą.

Morvato šešėliai nepastebimai nuslydo siena žemyn ir pasiekė sosto salės sargybinių protus. Dviejų elitinių riterių akys akimirkai apsiblausė, jų judesiai tapo mechaniški. Valdomi tamsos, jie lėtai pasitraukė iš savo postų prie didžiųjų salės durų ir pranyko tamsiuose koridoriuose, vedančiuose į Šventąją saugyklą.

Po valandos mūšio triukšmas prie sostinės vartų trumpam aprimo. Karalius Dainas atsistojo, ketindamas pats vesti savo asmeninę gvardiją į lemiamą kovą. Prieš išeidamas į mūšį, pagal senąsias tradicijas, jis privalėjo užsidėti Karališkąją Kosto karūną – senovinį artefaktą iš gryno dangiškojo metalo, be kurio nei vienas nykštukų karys neseks paskui valdovą į mirtį.

– Atneškite karūną! – įsakė Dainas.

Saugyklos prižiūrėtojas skubiai nubėgo į slaptą patalpą, tačiau po kelių sekundžių iš ten pasigirdo jo klaikus riksmas. Vyresnysis nykštukas išbėgo atgal į sosto salę, jo veidas buvo baltas kaip kreida, o rankos drebėjo.

– Jūsų didenybe... jūsų didenybe! Pjedestalas tuščias! – sušuko jis, krisdamas ant kelių. – Karūna... karūna dingo!

– Ką tu kliedi, senas kvaily?! – Dainas stvėrė prižiūrėtoją už apykaklės. – Saugyklos durys turi tris užraktus, kuriuos atidaryti gali tik mano asmeninis kraujas ir du vyriausieji sargybiniai!

Dainas pats įsiveržė į saugyklą. Patalpos centre stovėjo marmurinis stulpas, ant kurio turėjo švytėti neįkainojama karūna. Jos nebuvo. Tačiau ant grindų gulėjo nukirstas vieno iš elitinių sargybinių kūnas, o šalia jo – ant akmens tamsiais dūmais rūko juodas, apdegęs pėdsakas. Toks pat, kokį mokinys Elidijus rado burtininko bokšte.

– Kas tai padarė? – apstulbęs sušnibždėjo Brokas.

Tuo metu pro saugyklos langą, žvelgiantį į gilią bedugnę, pasigirdo garsus, gergžiantis juokas. Nykštukai pribėgo prie krašto. Tolumoje, ant kabančio tilto, ugnies šviesoje stovėjo trolių vadas Grogas. Jo rankoje auksu ir deimantais žibėjo pavogtoji Karališkoji Kosto karūna.

– Štai jūsų valdžia, maži žemės kirminai! – suriaumojo Grogas, iškeldamas karūną virš galvos. – Šią naktį jūsų karalystė subyrės! Be šio metalo gabalo jūs esate niekas!

Trolių vadas apsisuko ir nubėgo į tamsius giliųjų šachtų tunelius, nešdamasis karūną su savimi.

– Atgal! Visi prie ginklų! Sunaikinkite juos! Grąžinkite karūną! – laukiniu, desperatišku balsu rėkė karalius Dainas.

Tačiau generolai ir kariai salėje sutriko. Tarp nykštukų pradėjo plisti panika ir baimingi šnabždesiai: „Karūnos nėra... sargai mus prakeikė“, „Mes pralaimėsime šį karą“. Be šventojo artefakto nykštukų armija prarado pusę savo dvasinės jėgos. Jie nebežinojo, kuo pasitikėti, nes saugykla buvo atverta iš vidaus.

Giliai tuneliuose, Morvato šešėliai sekė paskui bėgantį Grogą. Karališkoji karūna turėjo tapti dar vienu masalu, o iki planetos sargų nuosprendžio ir visiškos pasaulio pabaigos buvo likusios vos dvi dienos ir dvidešimt dvi valandos...

11 SKYRIUS: SUVILIOJIMAS GALIA

Švytinčių Rūko Slėnyje naktis tapo tokia gili, kokios fėjos neprisiminė nuo pasaulio sukūrimo. Nors iš išorės sargų paliktas obeliskas švytėjo ryškia, Larielės sukurta iliuzine šviesa (iš 4 skyriaus), miško gilumoje gyvybė seko. Lapai ritosi į pajuodusius gniužulus, o stebuklingi drugeliai krito į samanas, praradę savo liuminescencinį spindesį.

Larielė sėdėjo ant aukštos senos vinkšnos šakos, pasislėpusi po giliu apsiaustu. Ji išskleidė savo sparnus. Jie buvo visiškai anglies juodumo, o tamsiai violetinės ugnies gijos pulsavo sulig kiekvienu jos širdies dūžiu. Ji jautėsi nebe ta silpna fėja, iš kurios visi šaipėsi. Ji jautėsi kaip miško valdovė.

– Tau puikiai tinka ši spalva, Lariele, – iš medžio kamieno tamsos išniro melsvas Morvato rūkas, suformuodamas gundančius burtus ore. – Tu pajutai, ką reiškia tikra valdžia. Bet tavo rasių vyresnieji vis dar bando išvalyti mano paliktus pėdsakus. Jie ieško vaistų medžiams.

– Jie nieko neras, – šaltai, svetimu balsu atsakė Larielė. – Šerdis jau miršta iš vidaus.

– To negana, – sušnibždėjo Morvatas, o jo šešėlinis čiuptuvas švelniai palietė jos pajuodusį skruostą. – Vyresnioji Selenė šią naktį siunčia tris geriausias fėjas-gydytojas į slėnio pakraštį. Jos atliks senąjį šviesos ritualą, kuris gali nuplėšti tavo iliuziją ir parodyti tiesą elfų magams. Tu privalai jas sustabdyti. Bet prisimink – pusiausvyra turi atrodyti nepažeista išorėje. Jokio atviro smurto. Naudok mano dovaną.

Larielės akys trumpam užsiliepsnojo violetine ugnimi. Troškimas išlaikyti savo naująją galią ir pamokyti tas, kurios ją laikė menkaverte, užglaistė paskutinius sąžinės likučius.

– Jos nepasieks slėnio pakraščio.

Po valandos giliame miško take, kur augo naktinės lelijos, skubėjo trys fėjos-gydytojos. Jos nešėsi krištolinius indus, pilnus šventojo šaltinio vandens.

– Turime paskubėti, – nerimastingai kalbėjo pirmoji fėja. – Medžių šaknys džiūsta per greitai. Vyresnioji Selenė sako, kad Šerdis sveika, bet mano širdis jaučia tamsą.

Staiga iš medžių lajos švelniai nusileido Larielė. Jos juodi sparnai buvo paslėpti po apsiaustu, o veide švietė apgaulingai rami šypsena.

– Seserys, – melodingu balsu pašaukė Larielė. – Ko taip skubate šią tamsią valandą?

– Lariele? Ką tu čia veiki? – nustebo viena iš gydytojų. – Mes einame prie didžiųjų miško ribų. Šviesos ritualas turi apvalyti džiūstančias šaknis. Pasitrauk, neturime laiko šnekučiuotis.

– O, aš tik norėjau jums padėti, – sušnibždėjo Larielė, žengdama žingsnį arčiau. Ji lėtai ištiesė rankas, o po jos apsiaustu pajuodę sparnai nežymiai suvirpėjo. – Aš radau trumpesnį kelią pro Šnabždesių daubą. Ten šaknys serga labiausiai.

– Šnabždesių daubą? Bet vyresnioji uždraudė ten eiti, ten per daug tamsu, – sudvejojo jauniausia fėja.

– Tamsu? – Larielė tyliai nusijuokė, o jos balse pasigirdo Morvato magijos hipnotizuojanti galia. Kiekviena gydytojų fėja akimirksniu pajuto, kaip jų protas apsunksta. – Ne, ten šviesu. Pažvelkite į mano rankas.

Larielė praskleidė apsiaustą. Vietoj šviesos magijos, jos delnuose sužibo Morvato dovanota tamsioji, saldi iliuzija. Gydytojoms pasirodė, kad Larielės rankose pražydo nuostabiausios, gydančios šviesos gėlės. Apakintos ir užhipnotizuotos šio melo, fėjos prarado valią.

– Eikite į daubą... – šnabždėjo Larielė, o jos juodi sparnai trumpam atsivėrė. – Atiduokite savo šaltinio vandenį ten augantiems juodiems grybams. Jie išgydys mišką.

Trys fėjos, stiklinėmis, nieko nematjančiomis akimis, lėtai apsisuko ir pasuko link pražūtingos Šnabždesių daubos. Jos pačios, savo rankomis, išpylė šventąjį vandenį ant nuodingų tamsos augalų, kurie akimirksniu išsigėrė gyvybės likučius. Tokiu būdu fėjos-gydytojos buvo visiškai sukompromituotos – jei kas jas ras, atrodys, kad jos pačios sunaikino šventąjį vandenį.

Larielė pakilo virš medžių viršūnių, jausdama triumfą. Jos pirmoji tamsi užduotis buvo įvykdyta be jokio kraujo lašo, bet su maksimaliu nuostoliu miškui. Ji nusileido prie pat Šviesos Šerdies obelisko.

Iliuzija vis dar veikė idealiai – sargų paliktas akmuo tviskėjo auksiniu spindesiu. Tačiau Larielė priėjo arčiau ir priglaudė ranką prie akmens pagrindo. Ji norėjo patikrinti, kiek giliai pažengė puvimas.

Staiga pro iliuzijos šydą ji pamatė, kad gilus juodas įskilimas virto tikra praraja, skeliančia obeliską pusiau. Bet baisiausia buvo tai, kas buvo įskilimo viduje. Ten, pačioje akmens širdyje, pasirodė mažas, gyvas, tamsiai žalias pumpuras, kuris maitinosi mirštančia šviesa.

Larielė atšoko atgal, jos širdį persmelkė tikras, nesuklastotas siaubas. Ji suprato, kad Morvatas ne šiaip naikina mišką. Artefakte brendo kažkas naujo, kažkas gyvo.

– Kas tai? – išsigandusi sušnibždėjo ji į tamsą.

Iš obelisko vidaus pasigirdo tylus, duslus Morvato juokas:

„Tai nauja gyvybės forma, mano fėja. Šis pasaulis nemirs... jis tiesiog taps mano kūnu. Ir tu man padėjai jį pasėti.“

Larielė pažvelgė į savo pajuodusias rankas, kurios pradėjo nevaldomai drebėti. Ji gavo galią, apie kurią svajojo, tačiau kaina buvo daug baisesnė, nei ji įsivaizdavo. O iki planetos sargų nuosprendžio įvykdymo ir visiškos pasaulio pabaigos buvo likusios vos dvi dienos ir dvidešimt viena valanda...

12 SKYRIUS: MELAS PRIE STALO

Elarion karalystės požemiai buvo iškalti giliai po šventaisiais medžiais, kur nepasiekė nei fėjų šviesa, nei gaivus miško vėjas. Tačiau princas Kaelenas čia neužsibuvo. Pasinaudojęs savo senuoju burtų žiedu ir ištikimo asmeninio sargybinio auka, jis sugebėjo išlaužti kalėjimo grotas. Dabar jis bėgo. Jo drabužiai buvo suplėšyti, karališkieji šarvai palikti celėje, o rankose jis gniaužė vienintelį likusį ginklą – tėvo jam dovanotą sulaužytą sidabrinį kardą.

Kaelenas bėgo pro tankius Klaikiojo Miško pakraščius. Jo širdyje virė pykčio, gėdos ir nevilties kokteilis. Visi įrodymai buvo suklastoti prieš jį. Visa karalystė manė, kad jis – tėvažudys.

– Aš to nedariau... Aš privalau rasti tiesą, – sunkiai alsavo Kaelenas, klupdamas už storių medžių šaknų. – Kažkas pakišo man tuos nuodus. Kažkas tamsaus valdo mano namus.

Staiga miško tankmėje pakilo tirštas, pilkas rūkas, o ore pakvipo džiovintomis žolelėmis ir pelkių dumblu. Medžių šakos virš jo galvos susipynė taip tankiai, kad dingo paskutiniai danguje švytinčio sargų ženklo spinduliai. Kaelenas sustojo, pakeldamas sulaužytą kardą priešais save. Jo elfų instinktai rėkė apie pavojų.

– Kas čia? Išeik į šviesą! – sušuko princas, jo balsas sudrebėjo tarp senų kamienų.

Iš rūko lėtai išniro sena, medine lazda pasiremianti figūra, apsigaubusi giliu apsiaustu. Tai buvo ragana Morana (iš 5 skyriaus). Jos gintarinės akys tamsoje žibėjo neįprasta, paslaptinga šviesa.

– Na štai ir tu, bėglys princas, – sušnypštė Morana, jos vėsi šypsena privertė Kaeleną pasišiausti. – Visa planeta ieško tavęs, Kaelenai. Žmonių riteriai ruošia lankus, o tavo paties gvardija pasirengusi tave nukirsti vietoje. O tu klaidžioji mano miške.

– Man nerūpi tavo gąsdinimai, ragana, – Kaelenas žengė žingsnį pirmyn, nors jo jėgos seko. – Aš ieškau tiesos. Kažkas nunuodijo mano tėvą, o pas mane paslaptingai atsirado tas prakeiktas buteliukas. Viskas, ką pasakojau taryboje, buvo tiesa, bet jie patikėjo melu prie stalo!

Morana lėtai pakėlė ranką. Jos delne kažkas sublyksėjo auksu. Tai buvo nedidelis, brangakmeniais nusėtas amuletas, vaizduojantis Elarion giminės ženklą.

Kaelenas akimirksniu nustėro. Jis patikrino savo kaklą – jo asmeninis amuletas, kurį jis visada nešiojo po marškiniais ir manė saugiai paslėpęs, dingo.

– Mano amuletas... Iš kur tu jį gavai?! – sušuko jis, nukreipdamas kardą raganai į krūtinę. – Tu buvai rūmuose? Tu esi ta, kuri manipuliuoja mano šeima?

– Nusiramink, karštakoši, kol tavo pyktis nepritraukė tų, kurie tūno tavo paties šešėlyje, – griežtai nukirto Morana, nesitraukdama nė per žingsnį. – Aš neradau šio amuleto rūmuose. Jį mano trobelėje pametė... tavo paties šešėlis, kai naktį pas mane apsilankė tavo tamsusis valdovas.

– Ką tu kliedi? Koks dar valdovas? – Kaelenas apstulbęs nuleido kardą.

Morana žengė arčiau, jos balsas tapo tylus, rimtas ir persmelktas pranašystės svorio:

– Pasaulis skęsta melo jūroje, prince. Tas, kas tave sukompromitavo, nėra elfas ir ne žmogus. Tai Morvatas – blogio dievas iš kitos dimensijos. Jis sėdi jūsų tarybose, jis šnabžda jūsų regentams ir jis valdo tavo paties šešėlį. Tu buvai nuteistas dar prieš pakeliant taurę.

Kaelenas žiūrėjo į raganą, jausdamas, kaip baisi tiesa pagaliau sujungia visas keistas pastarųjų dienų detales. Štai kodėl jo paties mintys sode skambėjo taip svetimai. Štai kodėl nuodai atsirado jo kišenėje.

– Jei tu tai žinai... padėk man, – desperatiškai ištarė Kaelenas, ištiesdamas ranką. – Padėk man įrodyti mano nekaltumą. Mes turime pranešti žmonėms ir gnomams, kol sargai mūsų nesunaikino!

Morana pažvelgė į jo ištiestą ranką, o jos pačios širdį sugniaužė ledinis gniaužtas. Ji prisiminė savo pačios sandorį su Morvatu (iš 5 skyriaus) ir gautą viziją, kad šis princas yra vienintelė viltis. Tačiau jei ji jam padės dabar, Morvatas sužinos apie jos išdavystę ir akimirksniu sunaikins jos mišką.

– Aš negaliu tau padėti, prince, – šaltai ištarė Morana, suspausdama amuletą savo delne ir žengdama atgal į rūką. – Sandoris, kurį sudariau, reikalauja mano tylos. Pasaulis pasirinko savo likimą. Bėgti tau nebėra kur.

– Morana, palauk! – Kaelenas metėsi pirmyn, tačiau ragana akimirksniu ištirpo pilkoje migloje, palikdama tik aidintį medinės lazdos kaukšėjimą.

Princo kojos palinko ir jis susmuko ant drėgnos žemės. Jis buvo visiškai vienas, apkaltintas baisiausiu nusikaltimu, o vienintelė būtybė, žinojusi tiesą, atsisakė jam padėti. Už medžių viršūnių raudonas sargų dangus pradėjo tvenktis naujais ugnies žaibais. Iki nuosprendžio įvykdymo ir visiškos planetos pabaigos buvo likusios vos dvi dienos ir dvidešimt valandų, o tikrasis išdavikas vis dar tūnojo jo paties nugaroje...