Šiandieną Mokytojo diena. Tikiuosi, kad laiškas Tavo namus pasiekė laiku. Negaliu tokią dieną Tau nerašyti, mano gyvenimo Mokytojau.

Taip jau pasaulis sukurtas, kad kiekvienas gyvenimą įsivaizduojame savaip. Galvojame, kad daug tiesų atrandame tik mes patys, kad elgiamės tinkamai įvairiose gyvenimo situacijose tik mes vieni. Ir koks nenusakomas džiaugsmas, kokia palaima apima, kai sutinki žmogų, kuris irgi panašiai mąsto, siekia tų pačių tikslų. Tarsi naujas gyvenimas atsiveria – supranti, kad esi ne vienas, kad tavo mintys priimtinos ir kitiems. Tai toks pilnatvės jausmas! Supranti, kaip gera būti kartu, dalintis mintimis, kartu nuversti kalnus, įveikti ledkalnius, pakylėti aplinkinius... Tada supranti, kiek daug gali žmonės drauge.

Ir kai vis dažniau peržvelgi savo nueitą kelią, suvoki, kad nedaug gyvenime sutinki tokių žmonių. Žmonių, su kuriais šitaip gera bendrauti, dirbti, kurti. Su kuriais tiesiog gera būti: tylėti ar klausytis jų minčių. Nedaug sutinki žmonių, kurie sugeba tave suprasti, atverti tavo slapčiausias kertes be jokios prievartos, su didžiuliu dėmesiu, švelnumu. Šitaip mokėjai tik Tu, mano Mokytojau.

Ar žinai, kiek kartų jaučiausi tarsi įmesta į šulinį? Ar jauti, kiek kartų tarsi didžiulis uolos riedulys kritau į bedugnę? Tačiau visada žinojau, kad netoliese esi Tu, Mokytojau. Žinojau, kad Tu tarsi geroji dvasia pagausi mane apačioje, sugėrusią visas kritimo pamokas ir neleisi nuskęsti ar prisitėkšti. O paskui... O paskui ištiesi savo Ranką ir padėsi įkopti į aukščiausio kalno viršūnę, parodysi Saulę, papasakosi apie Žvaigždę, pakviesi prisėsti drauge ant debesies krašto.

Ir taip ilgus metus. Kiek sužinota, pažinta, išmokta. Atrasta ir suvokta iš naujo. Kad Tu žinotum, kaip trūksta Tavo supratingo žvilgsnio, raminančio delno pajautimo ant nugaros ar rankos palaikymo. Tavo Rankos. Jas labiausiai visada prisimenu. Ir akis. Geras, šiltas. Na gal tik kartais, labai retai – ledines ir man visai nepažįstamas. Ir visa kertančius žodžius: „Aš pasikeičiau. Aš labai pasikeičiau.“ Tai būdavo kieta, mirtina ir atrodydavo – nepakeliama.

Tokį aš pažįstu savo gyvenimo Mokytoją: jei ką daro, tai iš visos širdies, su didžiausiu įtikėjimu ir pasinėrimu. Vis ieškantį, norintį viską išmėginti, pajausti, paliesti. Ir kitus tų jausmų mokantį.

Ačiū Tau už gebėjimą atverti, sudominti, priversti pačiam atrasti ir pajausti tą atradimo skonį. Ačiū už begalinį pasitikėjimą žmonėmis. Už Tavo meilę savo kraštui ir žmonėms. Už tai, kad Tu esi. Kad dalini save kitiems, gal ir ne visada to paties sulaukdamas iš jų. Ačiū Tau, mano gyvenimo Mokytojau.


Su šilčiausiais linkėjimais –
Tavo mokinė