Banalybės žaidimas

Veikėjai:
Darius – jaunas, maždaug dvidešimties metų vaikinas
Patricija – nenuspėjamo amžiaus, galėtų būti trisdešimties, tačiau išvaizda nepriekaištinga
Sofija – devyniolikos metų mergina, labai stilinga
Bernardas –  vyras, virš trisdešimties metų, jau kiek apvaliu pilvuku
Ramunė – isteriška, dvidešimt trejų metų mergina, ne itin išvaizdi
Vaidas – plačių pečių vaikinas
Povilas – beveik niekuo neišsiskiriantis, aukštas, gana jaunas vaikinas


PROLOGAS

Visa scena tamsi, apšviestas tik centre stovintis Darius.

Darius: (rankoje laiko pailgą stačiakampį gelsvo popieriaus lapelį – kvietimą) Kur susipažinau su Patricija, tiksliai nepamenu. Tikriausiai viename iš tų naktinių klubų, kuriuose ne tik nesusikalbėsi, bet ir nepasilinksminsi. Į tokias vietas dažniausiai einu vienas ir nešoku, o tik stebiu visuomenės elito jaunuomenę, išsipusčiusią ir atėjusią pasirodyti, suvilioti, palikti, atrasti, pamesti... Dažniausiai taip besėdėdamas prie baro ir gerdamas vieną po kito kokteilius susipažįstu su kokia jokių kompleksų neturinčia jaunute, bet save laikančia emancipuota, mergaite. Maniau, kad ji irgi tokia. Pamenu, kad kartu grįžome namo. O ryte atibudęs radau raštelį. Maniau, kad tai raštelis. Bet tai buvo kvietimas. Ant prabangiai gelsvo puskiečio popieriaus auksinėmis raidėmis užrašytas adresas ir data. Jokio žodžio „Kvietimas“.

Šviesa užgęsta.

I VEIKSMAS

1 scena

Darius įeina į patalpą. Scenos kampe sustatytos kelios sofos puslankiu, kitam kampe ilgas tuščias stalas, iš užkulisių girdisi linksmas šurmulys.

Darius: Aš buvau pakviestas...
Vyriškas balsas I: (nutraukia Darių) Mes žinome.
Moteriškas balsas I: Mums buvo pranešta, kad ateisi.
Moteriškas balsas II: (familiariai ir kiek koketuojančiai) Sveikas atvykęs!
Patricija: (įeidama į sceną) Aš tikėjausi, kad ateisi... Tiksliau, žinojau. Esi vienas iš mūsų, pastebėjau dar tada, kai sėdėjai vienišas prie baro. Jaučiau tavyje tą pradą, todėl noriu, kad būtum čia ne svečias, o šeimos narys! (iš užkulisių girdisi pritariamas šurmulys)
Darius: Nesuprantu, kas čia darosi: kas per šeima, kas per pradas, kur aš buvau pakviestas?
Patricija: Nusiramink, viskas su laiku... Tuojau paaiškinsiu. (kreipiasi į užkulisius) Ei, jūs, pasipūtėliai aristokratai, pasirodykite! (Visi suguža į sceną) Dariau, štai susipažink – tavo naujoji šeima. Čia rasi įvairiausių žmonių: beširdžių niekšų, negailestingų prievartautojų, žmogžudžių, kekšių, kanibalų, iškrypėlių ir sukčiausių apgavikų. Visgi ar bent vienas iš jų tau panašus į tokį?
Darius: Nelabai...
Patricija: Taip ir turi būti! Visi šie žmonės tik vidumi jaučiasi tokie, kokius juos tau pristačiau. Realybėje jie... na, pats pamatysi. Čia mes visi galime atskleisti tikrąją savo prigimtį – žiaurumą. Sveikas atvykęs į „Žiauriausiųjų klubą“!
Darius: Bet aš nesu žiaurus! Kodėl aš čia turėčiau būti?
Patricija: Tave pasirinkau ne veltui, nebijok. Tau, kaip ir kiekvienam naujokui, pasireiškia pirminis atmetimo ir savęs neigimo instinktas. Laikui bėgant atrasi savyje tą mums svarbiausiąją savybę. Jei jau pasikviečiau tave, patikėk, tu esi vienas iš mūsų. O, pamenu aš tą niaurų, visus žudantį žvilgsnį, kuris mane intrigavo visą vakarą, mačiau tavo judesius, lėtus, bet tiksliai apskaičiuotus, pilnus nepažabotos, laukinės aistros, kovos troškimo... Nė vienas ten buvęs patinas negalėjo tau prilygti: lyg jaguaras ieškojai salėje eilinės savo aukos. Instinktyviai jautei, bet niekada neidentifikavai tokio elgesio, visiško pasyvumo ir abejingumo salės linksmybei priežasčių. Bet aš mačiau, atpažinau iš karto, kas tu esi iš tikrųjų.
Darius: Tu manai, kad aš toks? O iš tikrųjų paglostei mano savimeilę. Kai tada ryte atsibudau, truputį nustebau, kad tavęs nėra šalia ar bent  virtuvėj, ruošiančios kavą. Dabar suprantu, tu ne tokia, kaip tos naivios klubų mergaitės...
Patricija: ... tavo aukos. Taip ir toliau. Nejau nesmagu kasnakt suvedžioti vis kitą? Žadėti pasaulį, žvaigždes ir meilę? (juokiasi pašaipiu, atviru tonu) Ach, man patinka žiūrėti į jų dūžtančius likimus, vidines dramas, skausmingus ir lemtingus išgyvenimus... Nors tu galėtum daugiau. Nejaugi tau užtenka tiesiog sudaužyti jų naivumą? Juk taip jos tampa tik stipresnės. Gal pabandykit tas mergaites sužlugdyti? Jas kankinti, priversti žudytis morališkai, aš noriu, kad jos mirtų, kad kristų kuo daugiau jaunų sielų!
Darius: Ką čia šneki?
Patricija: Oi, atsiprašau, per daug įsikarščiavau. Reikia leisti tau apsiprasti, susipažinti su kitais klubo nariais. Pasistenk su jais sutarti: nuo šiol jie ir tu – vienas organizmas, siekiantis bendro tikslo...

2 scena

Darius išvydęs patrauklią šviesiaplaukę merginą prieina prie jos, atsisėda šalia ant sofos. Kitam krašte nei tiedu sėdi Bernardas

Darius: Ką gali iškrėsti ši daili būtybė?
Sofija: Neužkalbinėk dantų,  žinau, už ką tu čia.
Darius: Apie šią vietą kalbi kaip apie kalėjimą...
Sofija: O tau čia nepanašu į tokį? Apsižvalgyk, čia juk kiekvienas patenka tik padaręs kažką baisaus, žiauraus, nesuprantamo normaliajai visuomenei...
Darius: Bet už tai niekas nebaudžia...
Sofija: Gyvenimas tau neatrodo kaip bausmė?
Darius: Tikriausiai esu pernelyg didelis skeptikas, kad mane gyvenimas bent savo skverno krašteliu paliestų...
Sofija: O, dar apsimetinėsi... Na, gal ir būna, kai nejauti nieko, bet ilgai tokios akimirkos netrunka, gyvenimas ateina pas visus.
Darius: Tegul jis parbloškia mane greičiau. Šekspyrą atiduočiau teismui, jei manęs taip ir nepastebės tas grobuonis paukštis...
Sofija: Viskas, leiskis iš savojo aukšto patoso debesų, visi mes čia normalūs, nebūtina skelbti aukštų tiesų ir kalbėti eilėmis. Manęs tu neįveiksi pigiais triukais.
Darius: Bet juk pati filosofiškai prisistatei man... O tavo vardo dar taip ir nežinau...
Sofija: Sofija.
Darius: Malonu, aš Darius.
Sofija: Kvailas vardas.
Darius: Tu čia už pesimizmą ir sarkazmą?
Sofija: Kad bent būtum pakankamai ironiškas, gal tada ir pagalvočiau apie galimybę pabendrauti daugiau su tavimi. Deja, esi beviltiškas ir net nejuokingas. Turiu eiti. (pakyla ir nueina)
Bernardas: Nesijaudink, ji su visais taip... Kartais ją pravardžiuojam „ledine ledi“ arba „prieštvanine sufražiste“.
Darius: Kuo čia tvanas dėtas? Man kaip tik ji pasirodė labai stilinga. Kaip ir visi, matot tik išorę...
Bernardas: Tai kur joje vidus?
Darius: Už švininės sienos...
Bernardas: Vis tiek tau jos nepavyktų pralaužti.
Darius: Kodėl taip manai?
Bernardas: Visai paprasta. Tu ne jos skonio.
Darius: Iš kur tiek daug žinai?.. Seniai klube?
Bernardas: Jau penketą metų.
Darius: Tikrai? Kaip čia patekai?
Bernardas: Buvau siaubingas tinginys, be to, sunkiai tvarkiausi gyvenime...
Darius: Čia dabar?
Bernardas: Paprasčiausiai buvau visiškai nusiritęs... Tu jaunas, nesuprastum.
Darius: Bet juk ir tu nesi senis. Kiek tau?
Bernardas: Virš trisdešimt.
Darius: Na, matai. Tai klubas tave išgelbėjo?
Bernardas: Klubas davė darbo.
Darius: Kokio?
Bernardas: Atlieku kai kurias ritualines apeigas, pasiruošimus joms, organizuoju bendrą klubo narių veiklą.
Darius: Oho, skamba kaip kokios organizacijos ar net sektos veikla...
Bernardas: Nesijaudink, čia tikrai ne sekta, nors panašumų tikriausiai rastum. Visgi nesijaudink. (pauzė) Žinai, tu man patinki.
Darius: Patinku?
Bernardas: Oi, nesuprask neteisingai. Klube nesiveliu į draugiškus santykius, bet tu įdomus vaikis. Su tokiu eičiau krepšinio žiūrėti.
Darius: (juokiasi) Tokioj aplinkoj keistai skamba žemiškos pramogos. (parodijuoja Bernardo balsą) Mano hobis – krepšinis ir ritualinės apeigos. (vėl savo balsu) Ar aš neteisus?
Bernardas: (juokiasi) Visiškai teisus. Juk kažkada buvau normalus studentas. Labai mėgau krepšinį. Nuo įstojimo į klubą nebuvau nė vienose rungtynėse.
Darius: Vertėtų apsilankyti.
Bernardas: Labai norėčiau, bet kol kas negaliu.
Darius: Kodėl?
Bernardas: Daug darbo turiu.
Darius: Išsisukinėji.
Bernardas: Šiek tiek. Tikriausiai negaliu palikti klubo. Pripratau čia, paprastai niekur neinu.
Darius: Visą laiką praleidi čia?
Bernardas: Nemėgstu šito miesto.
Darius: Aš taip pat.
Bernardas: Matai, mes panašūs.
Darius: Kada nors eisim drauge į krepšinio varžybas.
Bernardas: Būtinai. Einu jau, reikia padirbėt.
Darius: Eik. Aš čia dar pasėdėsiu.

3 scena

Tas pats kambarys, tik jame kiti žmonės: Ramunė, Darius ir Vaidas sėdi ant sofos, Povilas atsirėmęs į koloną scenos kampe. Įeina Patricija.

Patricija: (Dariui) Sveikas. Tu ir vėl čia? Kaip suprasti? Kiek žinau, jau visą savaitę nuo tada, kai pirmą kartą pasirodei, neišlindai lauk, net klubuose nesilankei. Kodėl dienas praleidi pas mus, o naktis namuose? Prarandi savo įgūdžius, vaikeli, jais nesinaudodamas...
Darius: Labas ir tau, man taip pat malonu tave matyti. O šiaip ko čia užsipuolei? Nėra nuotaikos naktimis bastytis, tai ką man dabar daryti?
Patricija: Nuotaikos tau jau visą savaitę nėra. Paklausk kitų, ką jie nuveikė per tą patį laiką. Dariau, suprask, mes čia esam ne tam, kad tiesiog būtumėm, bet tam, kad susirinkę pasidalintumėm savo patirtimi. Be to, juk turi gyventi ir normalų asmeninį gyvenimą. Kas nors gali pastebėti, jog tavęs nėra. Tai mums būtų ne į naudą.
Darius: Visa tai lyg ir įsipareigojimas, ar ne?
Patricija: Taip.
Darius: Ką gi, prievartinis darbas niekada nebuvo toks sėkmingas, bet jei jau taip reikia, galiu padaryti. Be to, neturiu asmeninio gyvenimo. Aš niekas tame pasaulyje, suprask. Nei darbo, nei mokslų. Nieko neturiu, gyvenu šeimos sąskaita. Šeimos, kuri nematė manęs jau tris metus.
Patricija: Dariuk, tu tik nepyk... Aš tik norėjau tave paskatinti, nes man labai patiko, kaip tu medžioji, kaip tu atrodai, koks vyriškas tuomet esi...
Darius: Užteks, pats žinau, jau kažkada sakei. Gerai, šįvakar nueisiu į klubą ir ryt tau papasakosiu, kas ir kaip.
Patricija: Va, toks tu man patinki. O jei tau reikia darbo, galiu sugalvoti kokios veiklos klube. Viskas, einu tvarkyti buhalterijos, nes čia didžiausia netvarka. (išeina)
Darius: Na ir tvarkelė...
Ramunė: O ko nori? Nori būti čia, kažką turi duoti.
Darius: Tai ką tu duodi?
Ramunė: Beveik nieko... Esu tiek netikusi, net nežinau, kodėl mane čia dar laiko. Tikriausiai greitai pati išeisiu.
Darius: Čia dabar. Juk negali būti, jog tokia... Esi čia priimta, todėl kažką juk turi savy tokio, kas juos paskatino atkreipti dėmesį į tave.
Ramunė: Nesąmonė. Nieko aš neturiu.
Darius: Nesuprantu... Bet jei taip nori manyti...
Ramunė: Galiu su tavim šį vakarą eiti?
Darius: Bet aš dažniausiai vienas būnu...
Ramunė: Aš tau netrukdysiu... Tu darysi savo, aš savo...
Darius: Nežinau, gerai... Pusę dvylikos Lukiškių aikštėj.

4 scena

Ta pati patalpa, scenoje tik Darius ir Patricija.

Darius: Taigi... Nelabai yra ką pasakoti. Įsivėliau į muštynes.
Patricija: O, pagaliau kažkas įdomaus. Kaip viskas buvo?
Darius: Su manimi į klubą ėjo ir Ramunė.
Patricija: O, ne... Jau nutuokiu, kas nutiko...
Darius: Aha, tikriausiai nutuoki, nes pats susigaudžiau tik viskam pasibaigus... Kur aš sustojau? A. Mes išsiskyrėm vos įėję į klubą. Aš kaip visada nuėjau pirmiausia prie baro. Vakaras nebuvo kažkuo ypatingas, bet ir merginų nebuvo itin patrauklių. Vėliau pastebėjau Ramunę. Ji verkė. Priėjau, užkalbinau, o ji vis kūkčiojo... Apkabinau, o tada pajutau kažkieno kito ranką ant peties. Atsisukau ir pajutau, kaip man knęžta nosis, srūva kraujas ir sukasi galva. Kas buvo vėliau, nelabai pamenu, žinau tik, kad mane ir tą kitą tipą išmetė apsauga laukan ir kad aš užpuoliau jį jau ten. Ryte sumokėjau baudą policijoje ir kažkaip išsisukau.
Patricija: Tai dabar žinai, kodėl Ramunė čia?
Darius: Visiškai aiškiai. O atrodė tokia pažeidžiama...
Patricija: Ramunė jaučia pasitenkinimą, jei kas nors kovoja dėl jos. Kraujas, žaizdos, muštynės, raumeningi vyrai - jos didžiausia aistra. O labiausiai jai patinka, kai mušami tokie fiziškai nepajėgūs kaip tu.
Darius: Ach, tai aš dabar pažeidžiamas?
Patricija: Viskas slypi viduje, tik Ramunė to dar nesupranta... Bet ir nereikia. Labai džiaugiuosi, kad susipažįsti su mūsų klubu vis labiau.
Darius: Tai čia toks ritualas naujokui? Pereiti visų kankinimo būdus?
Patricija: Oi, ne. Tokio susitarimo nėra. Kiekvienas nusprendžia, kaip pasveikinti atvykusį.
Darius: Na, vadinasi, reikia pasisaugoti.
Patricija: Nereikia. Reikia mokėti juos apvynioti aplink pirštą taip, lyg maneisi mane apvyniojęs...
Darius: O ką, neapvyniojau? Aš manau, dar ir kaip.
Patricija: Tai kokios problemos? Vyniok kitus.
Darius: Taip ir padarysiu. Kerštas pas jus legalus?
Patricija: Proto ribose. Klubo narių santykiai grindžiami tam tikru bendravimu, mes nenorime intrigų, bet jei tau taip reikia, vieną kartą leisiu.
Darius: Pasiliksiu sau tokią galimybę.
Patricija: Mano didžiausia silpnybė ir aistra – kerštauti.
Darius: Bet aš to dar nenusipelniau?
Patricija: O turėjai?
Darius: Bet norėčiau...
Patricija: Tikrai? Ir ko gi tu norėtum?
Darius: O ką, jei tavęs...
Šviesa užgęsta.

5 scena

Miestas, judri senamiesčio gatvė.

Darius: Sofija, Sofija!..
Sofija: O, čia tu.
Darius: Labas. Kur eini?
Sofija: Labas. Namo tikriausiai...
Darius: Gal kavos?
Sofija: Su tavim?
Darius: Oi, ne. Pastatysiu tau ir tam bomžui Latte, jei nori.
Sofija: Einam. (šypsodamasi atsisėda prie šalia esančio staliuko čia pat gatvėje)
Darius: Keista matyti ką nors iš klubo mieste...
Sofija: O tu manai, mes negyvenam? Nevaikštom, nevalgom, nemiegam, tik sėdim klube. Kiekvienas juk turi savo gyvenimą, darbus, kai kas net šeimas.
Darius: Dirbi?
Sofija: Dirbu. Gyventi juk reikia.
Darius: O kuo dirbi?
Sofija: Žurnalistas tu, ar ką? Manekene.
Darius: Rimtai?
Sofija: Tai ne, juokais. Juokais ir pinigus gaunu.
Darius: Niekaip nebūčiau pagalvojęs, kad tu galėtum būti manekene...
Sofija: Tau nebūtina iš viso apie mane galvoti.
Darius: (šypsodamasis) Pikčiurna?
Sofija: Čia dabar. Turiu teisę tokia būti.
Darius: Turi. (ilga pauzė) Kodėl tu klube?
Sofija: Kvailas klausimas. Nes turiu problemų.
Darius: Ar galiu pasakyti, ką galvoju apie tave?
Sofija: Kalbėk ką nori, pats juk pasikvietei.
Darius: Dabar sėdi čia, vaidini neprieinamą, bet iš tikrųjų tik nori išsipasakoti.
Sofija: Ką čia šneki?
Darius: Nebeapsimetinėk, noriu, kad pagaliau atsivertum.
Sofija: Kam tau to reikia?
Darius: O tau nereikia? Juk atėjai čia. O ir pati sakei, kad turi problemų. Tu neturi kam pasiguosti, ar ne? Todėl tu klube. Nes esi visiškai viena ir tuo mėgaujiesi. Tik dabar tapai per daug vieniša. Nejau aš neteisus?
Sofija rankomis užsidengia veidą
Po ilgos pauzės
Sofija: Teisus.
Darius: Nenori išsipasakoti?
Sofija: Noriu...
Darius: Tai kas tave kamuoja?
Sofija: Žurnalistai.
Darius: Kaip čia taip?
Sofija: Paprasčiausiai nesąmones rašo. Kiekvieną mano draugą paverčia didžiausia sensacija.
Darius: Kaip suprasti?
Sofija: Paprasčiausiai dabar pusė žurnalų užsipuolė mane, kad draugauju su... Na, nesvarbu su kuo. Svarbiausia, kad mes esame tik geri draugai. Viskas. O žurnalistai persekioja visur.
Darius: Vargšiukė. Nekreipk dėmesio į tuos žurnalistus, viskas bus gerai. Pamatysi, greit jiems pabos šita istorija ir jie tave pamirš...
Sofija: Kad viskas būtų taip paprasta...
Darius: Viskas ir yra paprasta! Tiesiog per daug imi į galvą. Ei, nesusireikšmink taip, Afrikoj vaikai miršta... (Sofija pažiūri smerkiamu žvilgsniu į Darių) O, gerai, ne vietoj aš čia pasakiau... Klausyk, nemoku aš bendrauti su žmonėmis, tai ką jau pasakysi apie guodimą... Sofija, pasakyk, kaip man tave nuraminti?
Sofija: Nebereikia manęs raminti. Viskas. Eisiu, ačiū už kavą.
Darius: Nepabėk taip greitai!
Sofija: Nereikia, Dariau, sėkmės...
Sofija išeina, Darius lieka sėdėti, šviesa užgęsta.

6 scena

„Žiauriausiųjų klubo“ patalpa. Darius su Bernardu sėdi ant sofos.

Bernardas: Žinai, Dariau, pagalvojau, kad reikia kaip nors atšvęsti tavo įstojimą į klubą.
Darius: Taigi Ramunė jau pradėjo šventimą... išprovokuodama mano ir kažkokios gorilos muštynes...
Bernardas: Ne tą turėjau omeny, juk supranti...
Darius: Prisigerti kaip kiaulės galim, kada tik norim.
Bernardas: Aš pakalbėsiu su Patricija, pamatysi, jau ji tai pasirūpins, kad sutiktumėme tave kaip reikiant. Noriu didelės puotos!
Darius: Bet ar aš noriu? Juk šventė man...
Bernardas: O tu pats pagalvok, juk galiausiai susipažinsi su viso klubo nariais, įgysi jų pasitikėjimą, pagarbą, jie matys, jog esi vienas svarbiausių čia, ne kiekvienam pasiseka pelnyti visišką Patricijos palankumą. Vėliau galėsi kitus naudoti savo sumanymams lyg žaisliukus, valdžia net čia labai svarbi... O iš tikrųjų čia ji net gardesnė, reikšmingesnė, galingesnė...
Darius: Ko tu sieki, kalbėdamas Patricijos tonu? Kad sutikčiau surengti šventę?
Bernardas: Tik tiek...
Darius: Jei jau taip nori, renk. Man tai kas.
Bernardas: Būtent, tau net nereiks dėl nieko nerimauti, rūpintis, viską padarysim mes. Tau beliks mėgautis...
Darius: Beliks... O, klausyk, kokia tavo silpnybė?
Bernardas: Kodėl tau parūpo? Juk tai visai nesvarbu... Pamatysi dar, juk daug įdomiau taip, nei tiesiog išgirsti.
Darius: Man jau pradeda kelti įtarimą šitas klubas... Kažkaip viskas keista.
Bernardas: Radai dėl ko sukti galvą. Atsipalaiduok, viskas čia tvarkoje, mes tikrai nesame sekta, tik turime savas tradicijas. Bet tau nereikia daryti nieko, kas tau nepatiktų. Kiekvienas turim silpnybių, kurias čia paverčiam stiprybe, argi ne puiku?
Darius: Gal, bet jokio vidinio pasitenkinimo aš nejaučiu.
Bernardas: O, tada negerai... Surengsim puotą, pasilinksminsi ir pamatysi, kaip pasitenkinimas ateis pats. Juk tu jį valdai, o ne jis tave. Jei ne, dar išmoksi, čia būdamas tai privalai padaryti, kad niekas, girdi, niekas negalėtų tavo silpnybių panaudoti prieš tave patį. Aišku?
Darius: Taip, žinoma... Eisiu aš jau... į medžioklę, kaip sako Patricija...
Bernardas: Bet jūs gerai ten sutariat... gal net per daug gerai... Pasisaugok tos moterėlės, nes dar taps ji pati tavo silpnybe.
Darius: Dėl manęs nesijaudink. Iki.

II VEIKSMAS

1 scena

Klubo patalpa, vidury scenos sustatyti stalai, nukrauti įvairiomis žaliomis mėsomis, įeina pamažu klubo nariai (jų apie penkiolika) pasirodo Darius ir Patricija.

Darius: Kas čia per kvapas?
Patricija: Kur?
Darius: Primena turgaus kvapą. Su senele eidavom mėsos į turgų, kvapas buvo toks pats...
Patricija: Turi omeny žalios mėsos kvapą? Tai neturėtų stebinti, juk paruošėm tau puotą. Nemanau, kad dar liko bent vienas klubo narys, nevalgantis žalios mėsos.
Darius: Bet kodėl, kam to reikia?
Patricija: Na, kažkaip jau nuo seno nusistovėjo tokia tradicija. (kreipiasi į klubo narius, esančius už nugaros) Tegu šventė prasideda!
Visi puola prie mėsų, jas mėto, valgo, terlioja vieni kitus.
Darius: Tai šlykštu.
Patricija: Bet juk to ir siekiam. Išlaisvink savo pirmykštį pradą ir tai nebeatrodys nei šlykštu, nei nenormalu. Pabėk nuo civilizacijos, pabėk.
Darius: Bet juk galima tai daryti kokiu kitu būdu, kodėl reikia rinktis kraštutinumą?
Patricija: Nes reikia! Kaip tu kitaip išlaisvinsi savo tikrąjį gyvuliškumą? Kraujo troškimą? Pasiūlyk ką nors geresnio. Niekas dar nesugebėjo, kodėl manai, jog tu gali? Prisitaikyk, tu čia šeimos narys. Šeimos, kurioje visi elgiasi taip pat.
Darius: Išplėši mane iš civilizacijos ir įmeti į kitą? Kur to prasmė?
Patricija: Prasmė? Tu jos ieškai? Prasmė... ji tavyje, nejau nesupranti? Visuomenė tau diktuoja elgesio etalonus, o čia atėjęs gali elgtis kaip nori.
Darius: Kaip noriu? Nesąmonė. Dabar pati sau prieštarauji. Nenoriu aš jokių puotų, jokių nenormalybių, nieko! Nejau aš neturiu teisės to nedaryti?
Patricija: Bet kaip tu drįsti dar ginčytis su manimi? Aš tau suteikiau tiek galimybių...
Darius: (pertraukia Patriciją) Ką suteikei? Na, pasakyk bent vieną dalyką, ką tu man davei.
Patricija: Nesišakok. Gavai progą daryti, ką nori, bet ja nepasinaudojai, todėl dabar darysi tai, ką aš liepsiu.
Darius: Darysiu? Niekada. Niekada man niekas neįsakinės, ką daryti.
Patricija: Jei ne tau, tai kitiems, kas sugebės tave priversti. (Kreipiasi į Povilą su Vaidu) Atveskite ją! (Į salę įvedama Sofija baltu rūbu) Sofija, meilute, juk tu mums paruošei staigmeną, ar ne? (Sofija atsistoja ant vieno iš stalų ir pradeda šokti)
Darius: Sofija, Sofija! Kas tau? Sofija, ar girdi mane?
Patricija: Neatrodo, jog ji nori tave girdėti... (Juokiasi)
Darius: Ką jai padarei?
Patricija: Ar aš? Kodėl turėjau jai ką nors daryti? Kiekvienas čia elgiasi, kaip nori...
Darius: Patricija, sakyk, kuo ją apsvaiginai?
Patricija: Nagi nagi, berneli, atsargiau su kaltinimais...
Darius: (Griebia Sofiją už rankos, ši susvirduliuoja, tad paima į glėbį ir eina link užkulisių) Mes išeinam. Išeinam iš klubo.
Patricija: Neįmanoma, neįmanoma išeiti iš klubo! Tu pasirinkai, bet ne Sofija. Palik ją, mergina priklauso mums!
Darius: Niekam ji nepriklauso. Ir aš neleisiu su ja daryti, ko tik užsinorit.
Patricija: Oho, kokį herojų mes čia turim... Dar pažiūrėsim, kas čia ką darys pagal mūsų norus.
Darius: Pažiūrėsim. (Išeina iš scenos, šviesa užgęsta)

2 scena

Dariaus kambarys, prie lovos stovi kėdė, ant kurios sėdi Darius, lovoje guli Sofija.

Darius: Jau pabudai?
Sofija: Kas čia daros?
Darius: Nejau nepameni nieko?
Sofija: Mmm, na, kodėl esu čia, tikrai nežinau. O ką turiu prisiminti?
Darius: Gal puotą?
Sofija: Kokią puotą? Nejau ji jau buvo?
Darius: Tai žinoma! Klausyk, papasakok, kas įvyko prieš puotą?
Sofija: Tiksliai nepamenu. A, su Patricija gėrėm kavą, o tada kalbėjom... Tik tiek.
Darius: Negali būti...
Sofija: Kas?
Darius: Negali būti, kad Patricija tokia neišradinga ir banali. Negaliu patikėti. Jau iš jos to nesitikėjau...
Sofija: Ko?
Darius: Ji tave apsvaigino pripylusi kažkokių svaiginamųjų medžiagų į kavą! Įdomu, kas ten buvo, kad suveikė kavoje… Kaip kokioj muilo operoj… Va tai jau tikrai nesveika.
Sofija: Mane apsvaigino? Kodėl?
Darius: Tiksliai nežinau… Ir šiaip nebesuprantu, kas čia darosi, nesąmonė…
Sofija: Bet ar esi tikras, kad tai tikrai padarė Patricija?
Darius: Deja, jokių tiesioginių įrodymų neturiu, tik savo spėjimus.
Sofija: Dariau, tu mane pasiėmei iš ten?
Darius: Taip.
Sofija: Kodėl?
Darius: Sofija, esi neeilinė asmenybė, bet tame klube tavimi manipuliuojama. Nesugebi jiems pasipriešinti, net nesuvoki, ką klubas su tavimi daro. Pasislėpei ten nuo problemų, jauteisi saugi, todėl tapai pažeidžiama. Jie tuo pasinaudojo, todėl tave paėmiau. Sofija, tu man patinki.
Sofija: Dariau...
Darius: Nebekalbėk. Pailsėk, nebevarginsiu. (Sofija atsigula, Darius vaikšto po sceną) Bet kaip taip galima? Juk gyvename realiam pasaulyje, kiekvienas su savo nukrypimais, bet klubas... To jau per daug. O dar negali iš jo išeiti. Kodėl dar dabar vartojama prievarta? Dar Bernardas. Tai jis įkalbėjo surengti tą šventę. Ach, taip, jis juk atsakingas už ritualus. Apgavo tiek mane, tiek Sofiją. Pasirinko silpniausią žmogų klube pramogai. Taip negalima, neteisinga. Niekas nesikėsins į mano laisvę. Aš žmogus ir aš spręsiu, ką man daryti. Aš sunaikinsiu tą klubą, priversiu juos visus atsakyti už jų užgaidas, ištvirkimą, gobšumą, nešvankybes, melą ir išsigimimą. Aš sunaikinsiu, aš priversiu... (išlekia iš scenos)

3 scena

Tas pats kambarys, jame tik Sofija, kuri atsibunda nuo skambučio į duris.

Sofija: Dariau, Dariau! Kažkas skambina į duris. Dariau! Kur jis pasidėjo?.. (nueina atidaryti durų)
Patricija: (staigiai ir stipriai praveria duris, Sofija parkrinta) Tai dabar ir gyveni pas jį? (Paima Sofiją už plaukų, ši surinka) Dar ne su tokiom esu susidorojusi, gali nespygauti. (Sofija muistosi, bet nieko neprataria) Esi čia viena, žinau, nes mačiau, kaip tas vaikigalis išėjo. Taigi dabar paklausyk, panelyt: tu grįši pas mus ir padėsi sugrąžinti man Darių.
Sofija: (pertraukia Patriciją) Nieko aš nedarysiu!
Patricija: (dar stipriau patraukia Sofiją) O, aš juk sakiau: nesipriešink. Juk tu man nieko negali padaryti. O ir Darius nėra kažkuo ypatingas. Na, pagalvok, kas gali sunaikinti šimtmečius kurtas tradicijas ir vertybes? Kas gali sunaikinti mūsų vertybes? Juk pati ir atėjai pas mus, ieškodama to, ką galėjom duoti. Pastovumą. Kaina juk nesvarbi, pati sakei ir net pasirašei, nes juk tik dėl to buvai priimta į klubą. Mūsų priesaikos nesulaužomos. Todėl dabar tu grįši, atsiprašysi, maldausi atleidimo, o tada sumokėsi savo kainą – Darių. Nes juk tau nesvarbu!
Sofija: (pašnibždomis) Tu neteisi.
Patricija: Ką?
Sofija: Tu neteisi! Man rūpi, man rūpi Darius! Aš niekada tau jo neatiduosiu, dabar jis mano! Mano. Tu jo nekankinsi!
Patricija: Oho, iš kur atsirado tiek ryžto ir net drąsos? Sofija, suprask, vienintelė, kuri jį kankina ir dar kankins, esi tu. Susitaikyk, toks tavo likimas. Tu būsi kalta, jei išprovokuosi kokius nors veiksmus prieš jį. Nebūtinai mano, klube yra daugiau narių, nesuvokiamai žiaurių ir negailestingų. Esi narė ir turi gerbti įsakymus.
Sofija: Darius buvo teisus... Tu tikrai per daug susireikšmini. Esi banali ir tik apsimetinėji. Tu – silpna asmenybė. Be klubo būtum niekas.
Patricija: Ką tu čia kalbi? Kaip tu drįsti ką nors spręsti apie mane? Koks tau skirtumas, kokia esu? Svarbiausia, kad tu man privalai paklusti. Tai vienintelis dalykas, kurį privalai žinoti apie mane. O dabar tu grįši. Ir darysi, ką aš liepsiu.
Sofija: Bjauri kalė... (Patricija trenkia keliu Sofijai į veidą, ši parvirsta be sąmonės)
Patricija: Povilai, Vaidai, išneškite ją. Į klubą. Tik greitai ir be triukšmo. Jei atsibus, neleiskit rėkti. (Patricija ant lovos padeda kvietimą, beveik tokį patį, kaip anksčiau, tik su kita data. Visi išeina, iš kitos pusės įlekia Darius)
Darius: Sofija, turiu gerų žinių! Sofija, pabusk. (pribėga prie lovos) Sofija, kur tu? (Pastebi kvietimą) Tai tu... Žinojau, kad ateisi. Tik kodėl taip greit? Ir davei man kelias dienas. Pasiruošti, ar ne? Nebijok, ateisiu vienas, bet manęs neįveiksi. Per daug laiko davei, aš būsiu stipresnis. Aš ateisiu anksčiau. (išeina iš scenos)


4 scena

Bernardas stovi prie pat scenos, ateina Darius iš salės.

Bernardas: O, vaikine, tu sukėlei audrą šiuose namuose. Nereikėjo...
Darius: Man taip pat malonu tave matyti. Kaip ir visada. Kaip žmona, vaikai, kaip sveikata?
Bernardas: Ačiū, gerai, bet vaikų aš neturiu. Žinau, kad gera pašnekėti, bet tu geriau eik.
Darius: O tu visada apsimeti malonus ar tik šiaip tau patinka kelti įtampą?
Bernardas: Dariau, juk aš tau visada buvau draugas...
Darius: O taip. Aš irgi buvau sau draugas. Kol jis nepasikėsino į mane.
Bernardas: Kaltini mane kažkuo?
Darius: Ne, tik šiaip esu užsispyręs asilas, nesugebantis pamiršti kelių pastarųjų įvykių.
Bernardas: Tuomet, asile, eik į vidų nekvaršinęs sau ir man galvos. (nuoširdžiai juokiasi)
Darius: (užlipęs į sceną) Atėjau čia atsiimti...
Patricija: (pertraukia) Leisk, spėsiu. Sofijos.
Darius: Brangioji, seniai matėmės. Deja, ne jos. Atėjau čia savo laisvės. Žmonių laisvės. Laisvo žodžio. To, kas man priklauso.
Patricija: Gražuoli, kas gi tau priklauso? Tai, ką išvardinai? Mažuli, esi neteisus. Neturi laisvo žodžio. Ir laisvės neturi. Esi ne kas kitas, o blogis: ne žmogus.
Darius: Vėl pradėsi savo mažuliukus, gražuoliukus ir banalybes apie blogį? Aš žinau, kas esu. Jei reiks, įrodysiu.
Patricija: Tu žinai... Esi savimi pasitikintis ir stiprus. Bet esi vienas. Čia tavo problema.
Darius: Aš nesu vienas. Su manimi yra Sofija.
Patricija: Tai kur ji tada?
Darius: Žinau, kad privertei ją čia sugrįžti. Bet ji su manimi savo mintimis.
Patricija: Kodėl esi toks tikras? Ar matei mane išsivedančią ją? Ar matei mane, verčiančią tą mergaitę ką nors daryti?
Darius: Tu palikai kvietimą.
Patricija: Aš, aš, aš. Kodėl Sofija negalėjo to padaryti pati?
Darius: Nes jis toks pat kaip praeitą kartą.
Patricija: Bet visi klubo nariai gali naudotis tais pakvietimais.
Darius: Sofija nebūtų pati išėjusi...
Patricija: O, tai jau spėjimas. Tavo pozicija susvyravo, mano mielas.
Darius: Aš esu tikras tuo, ką sakau.
Sofija: (netikėtai pasirodo iš scenos tamsaus kampo) Ar tikrai?
Darius: Sofija! Aš taip nerimavau...
Sofija: Dariau, grįžk pas mus.
Darius: Ką čia kalbi? Vėl tave apsvaigino?
Sofija:  Ne, Dariau, viskas man gerai. Vienintelė išeitis mums būti kartu ir ramiai gyventi - tai priklausyti klubui. Nejau tau taip sunku? Juk kažko ypatingo daryti nereikia. Viskas bus kaip iki šiol. Dėl manęs, Dariau...
Darius: Sofija, bet juk nebuvo čia gerai. Negi nepameni, ką jie tau padarė?
Sofija: Pamenu, bet suprask, jie gali padaryti dar daugiau. Ir jau padarė...
Darius: Patricija, ką padarei Sofijai?
Patricija: Jei kas ne taip, iš karto mane kaltini?
Sofija: Ir turėtų! Patricija, sutikai savęs vertą priešininką.
Patricija: Prašyčiau truputį patylėti, mergaite.
Darius: Niekada nedrįsk daugiau jos tildyti.
Patricija: Daraisi įžūlus.
Darius: Toks ir būsiu.
Sofija: Dariau, nereikia. Prašau, sutik.
Darius: Bet, Sofija, aš tavęs nesuprantu. Kas nutiko? Pasakyk pagaliau.
Sofija: Negaliu, Dariau, atleisk. Aš esu pasižadėjusi šiam klubui, negaliu laužyti priesaikos...
Darius: Mesk iš galvos tas nesąmones! Mes tuoj iš čia išeisim, aš turiu įrodymų, kad šis klubas niekada neegzistavo. Nei formaliai, nei pogrindyje nieko tokio nebuvo. Tai Patricijos išmonė. Ji visus apgavo!
Patricija: Stop. Peržengei ribas. Nieko nebus Dariau, šito tu nepaskelbsi niekam daugiau. Pasistengsiu, kad iš šio pastato neišeitum. Pats pasirinkai, o juk ne tik aš siūliau sugrįžti...
Darius: Patricija, nekomplikuok situacijos dar labiau.
Patricija: Dariuk, Dariuk, koks tu absurdiškai kvailas...
Darius: Patricija, raminkis. Aš pažadu nerašyti skundo, jei uždarysi klubą ir nebetęsi jo veiklos.
Patricija: Aš juk tau atskleidžiau savo vienintelę aistrą – kerštą! Čia buvo mano kerštas, tik šitaip aš sugebu kerštauti pasauliui!
Darius: Ramiai... Juk kerštas negali tęstis amžinai. Patricija, laikas sustoti. Gali neatleisti, bet metas nustoti kerštauti sau.
Patricija: Sau? Tau tai atrodo juokinga? Juokinga, aš žinau...
Darius: Ne, man neatrodo juokinga. Visgi, Patricija, pats laikas mus paleisti.
Patricija: Tu neišduosi niekada šios paslapties...
Bernardas: (netikėtai užlipęs ant  scenos, Patricijai už nugaros) Bet aš išduosiu.
Patricija: (krūpteli) Tu? Ne... Tu negalėtum, tik ne tu...
Bernardas: Aš, katinėli, aš. Dabar daryk, kaip žmonės liepia.
Patricija: Ir tu nori mane sužlugdyti. Aš taip ir žinojau... Tu nekentei manęs.
Bernardas: Netiesa. Juk pati žinai.
Patricija: Meluoji, meluoji, meluoji kaip visada! Man melavo visi. Neatleisiu.
Bernardas: Būk gera, Patricija, baik tuos savo žaidimus. Mano miela, pats laikas grįžti į tikrovę.
Patricija: Čia mano tikrovė, čia! Kodėl niekada negalėjai manęs suprasti, palaikyti?
Bernardas: Suprasti? Patricija, tavo paranoją reikėjo gydyti, o ne suprasti.
Patricija: Matai, tu ir vėl!
Bernardas: Patricija, kad ir kaip buvo gera kartu, bet juk su tavimi buvo neįmanoma gyventi.
Patricija: Tą patį sakei, kai norėjai mane išvežti gydytis... Tai kodėl leidai pabėgti? Kodėl buvai visą laiką kartu?
Bernardas: Ar nematei, jog tavimi rūpinuosi? Visą laiką prižiūrėjau, negalėjau tavęs palikti vienos... O ir savo noru vaistų nebūtum gėrusi. Aš tik norėjau, jog jaustumeisi laiminga, turėtum veiklos, kad ir ką besugalvotum daryti, bet dabar tai nuėjo per toli. Uždarysim šitą klubą.
Patricija: Ne... Tu negalėtum šitaip su manimi pasielgti...
Bernardas: Taip bus geriau ir tau.
Patricija: Čia mano gyvenimas!
Bernardas: (artėdamas prie Patricijos)  Bet jis pridarė per daug žalos.
Patricija: Neliesk manęs... (dreba)
Bernardas: Patricija, prašau...
Patricija: Nenoriu, nenoriu! (puola į isteriją) Palikit mane! Leiskit man... Be tavęs ir be klubo aš nesugebėsiu gyventi...
Bernardas: Patricija, nejuokauk.
Patricija: Juk žinai, svajonės man buvo viskas. Jomis aš nežaidžiu.
Bernardas: Niekas tavęs ir neprašo. Juk surasim tau kitą veiklą, kitą alternatyvą.
Patricija: Nieko nebus. Tu mane išdavei.
Bernardas: Aš visada buvau su tavimi.
Patricija: Tik kažkaip to nejaučiau... (apsisuka ir išbėga iš scenos)
Darius: Bernardai, kodėl jos nesulaikei?
Bernardas: Seniai laikas buvo...
Darius: Kaip tu taip gali kalbėti? Ji juk pavojinga visuomenei, ją reikia sulaikyti! (jau ruošiasi bėgti paskui Patriciją, bet Bernardas jo neleidžia)
Bernardas: O kaip tu gali šito klausti po to, ką ji tau ir Sofijai padarė? Duok jai paskutinę galimybę ir nebijok, aš ją prižiūrėsiu. Juk žinau, kur ji dabar lekia. Ten, kur jaučiasi saugiausia...
Sofija: (neatitraukdama akių nuo išėjimo) Bernardai, kodėl ji tave kaltino melavus?
Bernardas: Ai, senas reikalas. Ji mano žmona.
Darius ir Sofija kartu: Ką?
Bernardas: Susituokėm dar vaikai būdami, todėl neišvengėm melo, neištikimybės, gyvenimo atskirai. Bet taip ir nesugebėjom oficialiai išsiskirti. Po to prasidėjo nesąmonės su šituo klubu. Priminkit, kad dar reikia paaiškinti viską klubo nariams ir juos paleisti, kai kuriuos įduoti policijai...
Darius: Tai tu visąlaik žinojai, kad čia apgaulė? Ir tylėjai?
Bernardas: Bet ką man reikėjo daryti? Juk kažkada ją mylėjau, be to, ji sirgo. O ji, manau, mylėjo mane iki šiol. Tik buvo per daug išdidi tai pripažinti tiek sau, tiek man.
Darius: Bet kodėl dabar palaikei mūsų pusę?
Bernardas: Nes jau iš tikrųjų viskas nuėjo per toli.
Darius: Negaila, kad ji dabar tokia?..
Bernardas: Gal šiek tiek. Bet juk nebegaliu nieko susigrąžinti. Manoji Patricija dingo. Todėl nematau reikalo gailėtis, dabar tiesiog galiu padėti šiai Patricijai.
Sofija: Policiją reiktų iškviesti...
Darius: Tiesa.
Sofija: Ką mes dabar darysim?
Darius: Nieko, lauksim, kol atvažiuos, paims parodymus, tada dar tikriausiai teks liudyti teisme prieš kai kuriuos klubo narius. Ir tiek. Tada jau bus mūsų laikas...

EPILOGAS

Ta pati klubo patalpa, tik sofos uždengtos baltomis paklodėmis.

Darius: Labai keista čia sugrįžti, bet niekaip negalėjau išmesti šios vietos iš galvos. Kelis kartus sapnavau ritualus, apeigas, žmones, bet dabar jau kiek apsiraminau. Vis tiek dar negaliu patikėti, jog tai galėjo man nutikti. Visą laiką kračiausi banalumo, o patekau į patį jo sūkurį. Netikėjau, kad gyvenimas gali būti banalus, bet, pasirodo, klydau. Tikriausiai reikėjo išgyventi ir tokią situaciją, dabar lengviau žvelgti į pasaulį ir jį toleruoti. Juk galiu susikurti savo pasaulėlį, bet vis tiek niekur nepasislėpsi nuo to, kuo gyvena didžioji dalis žmonijos. Nebesislepiu, be to, pamėgau Vilnių. Dabar išeinu į naktinius klubus pasilinksminti, pakvailioti ir pabūti su Sofija, o ne griauti ar kankinti kitų žmonių. Žmogų savyje pirmiausia reikia užsiauginti. Sunku, bet stengiuosi. Tik viduje kažkaip ramiau, kai dingo pyktis ir apatija. Radau naujų jausmų, kuriuos norėčiau išgyventi ir ištirti. Pagaliau supratau, kad esu jaunas ir galiu dar tiek nuveikti. Aš vėl pradėjau mokytis, aplankiau šeimą ir noriu padėkoti banalybei, kuri mane išstūmė į kitą dimensiją mano pasaulėlyje. Dabar turiu noro kurti viską iš naujo. Truputį banalybės pasiimsiu ir čia. Tikriausiai darausi sentimentalus...



PABAIGA