Jis vis trypia šukes, tyliai dūsauja,
suraižytom pėdom ir geliančiais pirštais
leidžias laiptais vėsiais į sušalusį rūsį,
užsidaro ten vienas – niekada nenumiršta.

Mano veidrodžio vaizdas toks mažas ir pilkas,
išpaišytas melu šioj drobėj geležinėj.
Skambiai verkia ir juokias, laužo rėmą dar šiltą,
mane – tikrąjį – pyktis tik ima...

Kam gi pjaustytis kojas, save išsitepti
ir dejuoti vienam, jog išpurvinai stiklą,
visad rodantį vaizdą, kuris priekin nuvestų
ir nustumtų mane – tokį šaltą ir piktą?

Mano atvaizdas krenta ir vėlei sudūžta
lyg supurtytas stiklas cemento delnuos.
Aš jo norą sugaunu, nešuos savo lūšnon,
nors jį keikiu, tikiu – sugrįžęs paguos.