Kai auštant švinta naujas rytas,
tai ir aš su juo naujai nušvintu –   
tada vėjo atgaivintu veidu rimtu,
brendu smėlėtu upės krantu,
kur lelijos žiede laimę surandu.
 
Vėliau, rodos, ant sparnų su ančių
pulku į Saulę skrendu blizgančiu
upės paviršiumi kviečiamas aido,
kuris garsą bangelėmis išsklaido,
ir tai virsta sielą gydančiu žodžiu.