Ar tikrai visi tekstai turi – privalo – būti rašomi pagal vieno moderatoriaus ar komentatoriaus meno sampratą?

Kartais pagalvoju, ar iš pačių komentarų nėra renkamasi sau pliusiukų. Kai kurių tekstų profesionalūs komentatoriai apskritai neliečia, o į kitus komentarų prikuriama gerokai daugiau, nors pats tekstas gal net nėra vertas tokio dėmesio. Gal svetainė tiesiog nesugeba atsirinkti, kas vis dėlto gali profesionaliai komentuoti, o kas ne, nors rašančiųjų čia nėra tiek jau daug – nei kuriančių, nei komentuojančių.

Įdomu ir tai, kad esant asmeninėms simpatijoms iš dešimties teksto žodžių galima prikurti begalę pozityvaus komentaro.

Prisimenu, kad kai kurie mano tekstai buvo ištrinti kaip neturintys meno ir esantys per grubūs ŽŽ. Nors per gana trumpą publikavimo laiką jie spėjo paliesti skaitytojų emocijas, todėl man kyla klausimas, ar tokie tekstai negalėtų turėti savo vietos ŽŽ – galbūt kaip atskira kategorija. Jeigu tekstas sugeba kažką sukelti skaitytojui, nemanau, kad jo meninė vertė gali būti nurašyta vien todėl, kad jis neatitinka kažkieno meno sampratos.

Įdomu, kad komentatorius, likęs nepatenkintas tam tikru tekstu, gali visiškai ramiai parašyti komentarą, kuriame siūloma „snukin“ autoriui, ir tai ŽŽ bendruomenės, panašu, niekaip netrikdo. Tuo pat metu autoriui aiškinama apie meno sampratą, logiką ir tinkamą raišką. Man tokia proporcija taip pat kelia klausimų.

Dar vienas dalykas man kelia šypseną. Tekstas apie netektį išgyvenusį vyrą, kasnakt girtą miegantį po stalu, jau yra menas, o moteris, nemokanti valdyti savo baimių ir mosikuojanti diržu per vaikų užpakalius, staiga tampa autoriumi, turinčiu psichologinių traumų ir pastrigusiu vaikystėje. Vat tokiai sampratai, mano galva, logikos tikrai trūksta. Ypač tada, kai psichologinės išvados daromos remiantis bazinėmis psichologijos žiniomis, perskaitytomis laikraščiuose ar žurnaluose, kuriuose pilna stereotipinių, populistinių klišių.

Kūrinio personažas nėra automatiškai jo autorius, o autoriaus sukurtas psichologinis pasaulis nėra jo paties psichologinė diagnozė. Apskritai turėtų būti gerai, kad sugebama atskirti ir susieti asmenines patirtis, nes kiekvienas rašantysis rašo apie dalį savęs. Kitu atveju tai jau fantastikos skyrius.

Jei atvirai, man nelabai aktualu, ką apie mano tekstą parašo žmogus, pastrigęs praeities meno sampratoje. Aš nesileisiu į kūrinio analizę, nes puikiai žinau, kodėl pasirinkau būtent tokius žodžius, sakinius ar jų konstrukcijas. Nebent tai būtų tikrai konstruktyvu, nebandant pasirodyti. Todėl pastaba apie „logiką“ man atrodo per grubi – tai, kad komentatoriui tam tikra vieta neaiški ar nepriimtina, dar nereiškia, kad autorius nežino, ką parašė.

Aš taisyklėms paklūstu, bet taip pat nesu penktokas, kurį reikia auklėti dėl logikos.

Man apskritai įdomus pats skaitytojo ir autoriaus santykis. Jei nebus skaitytojo – vadinasi, rašomi tik žodžiai. Jei skaitytojas atsiras ir tekstas jam sukels mintį, emociją ar kitą reakciją – vadinasi, tekstas jau kažką sukūrė. O galų gale būtent tam ir kuriamas menas.

Daugumos komentarai man patinka ir natūralu, kad jie negali būti vien „šilti“ ir „pūkuoti“. Kritika yra reikalinga. Kartais net labai. Bet kritika ir autoriaus auklėjimas nėra tas pats. Skaitytojo reakcija irgi nėra tas pats, kas galutinis verdiktas apie kūrinio vertę.

Ir vis dėlto kartais pagalvoju: jeigu po tam tikrų komentarų norisi pasitraukti iš svetainės, tai gal tokių autorių jau buvo tūkstančiai prieš mane?