Ražas
Kokybę syvų keičia laiko vėjas –
Sula saldi, tulžis karti ir sūrios rudeninės ašaros.
Nors lietūs merkia, syvų vis mažėja.
Vienatvė – karceris, senatvė – vos ne pragaras.
Jau švinta rytas.
Tu žiūri į praeitį,
Nes visos dainos vakar sudainuotos.
O vėjas permainų įgijo naują pagreitį,
Nes paskui piemenis ne kerdžiui kojos duotos.
Mintis ir ta punktyrais sutrupėjusi.
Už ko kabintis?
Už rutinos poterių.
Draugai išeina. Ašaras išlieji.
Pilka tikrovė, o sapnai spalvoti.
Svirpliai pagelbės prijaukinti tylą –
Galva nusvirs, tursomiegiu užsnūsi.
Pašiaušia vėjas galvą žilą žilą.
Juk taip dabinasi palaukėj sausos usnys.
Ir tu tarp jų – toks aptrupėjęs ražas –
Jau be cukruotų savo nektarinių.
Net pabraškėdamas ryte stiebelis rąžosi,
Apie medunešį kaip sapną atsiminęs.