Joninių naktį laužai miškuose skaisčiai liepsnoja,
Net dvidešimt aštuoni tūkstančiai Jonų aplinkui šokuoja!
Alutį geria, dainas dainuoja, linksmybės čia liejas,
O fone liūdi pamirštas, keistas vardų muziejus.
Kodėl jų vardo diena tokia neskambi ir grubi?

Liežuvis pinas, kai šaukiat vyrą tamsoje skubi!
Valerijonas prie stalo sėdi, lyg vaistas ramina,
O Anicetas su Polikarpu tik galvas krapštinėja ir kankina.
Baltramiejus krūmuos paparčio žiedo ieško ilgai,
Aloyzas jam šaukia: „Kaimyne, supus juk tavo batai!“

Zenonas su Ipolitu bando per ugnį drąsiai šokt,
Bet su tokiais vardais lieka tik gėdingai subliaut.
Lionginas ir Jeronimas griebia po šimtą gramų,
Ambraziejus bando bites išvaikyt be jokių dramų.

Teofilis žiūri į dangų, galbūt nukris žvaigždė?
Bet vardo skambesys toks, kad bėga net pati kregždė!
Tada pasirodo slavų būrys, kur mįslių pilna:
Mstislovas ir Sviatoslavas – sunki vardo banga.

Jaromiras miške pasiklydo, šaukia draugus balsu,
O "Vsevolodas" ištart – net blaiviam žmogui baisu!
Šie vardai ilgi, kampuoti, lyg akmenys didžiuliai,
Nenuostabu, kad vardo dieną švenčia tik močiutės ir seneliai.

Štai Napoleonų pas mus išvis nerasit nė vieno –
Matyt, imperatorius gavo į kailį ir pabėgo per šieną.
Bet naktį šią mistišką laukia siurprizas visiems,
Kurį papasakoti norisi net patiems rimčiausiems.

Velionis Ozzy Osbourne’as, roko dievaitis baisus,
Kur scenoj šikšnosparnius kando ir gąsdino visus!
Tas metalo karalius, kur skandalais pasaulį drebino,
Pasirodo, buvo paprastas Jonas, kai mama jį ramino!

Tikrasis jo vardas – John, tad lietuviškai Jonas tikrai,
Gaila, kad šito nežinojo mūsų kaimo giedoriai.