Sutikau aš Ją, kai ši visa žėrėjo:
Išorė spindėjo, o vidus tirtėjo.

Jos akutės tiktai žybsi, spinduliuoja...
Man patinka, kad Ji akinius nešioja!

Ji stipri, nepažeidžiama kaip mūras,
Bet labiausiai man patinka Jos figūra.

Ji visa apvailaina, o ne kampuota.
Suparalyžiavo jau mane Jos stotas.

Ji man neburbia, neūžia ir neloja,
Tiktai kartais naktimis gal uždainuoja.

Jeigu belstis pradeda pikti kaimynai,
Mano meilė tučtuojau nusiramina.

Valgo Ji nedaug, daugiausiai geria:
Gal supranta, kad daugokai sveria?

Ji visad švari, nes maudosi su sniegu.
Daug sportuoja, geria, paskui miega.

Ji žino tuos jausmus, kur slepiasi many:
Gal todėl Ji būna paprastai rami?

Tik niekaip negaliu aš pats nusiraminti –
Niekaip nedrįstu su Ja apsikabinti...

Ne, nepagalvokit, Ji – man amžinai viena,
Nuostabiausia ir brangiausia mano mašina.