***
Nejudrų vasaros rytą
Einant per žalią nerūpestingą pievą,
Kai aplink skraidė laumžirgiai
Ir tuopos pavėsy čiulbėjo man nepažįstamas paukštis,
Koja užkliuvo už plytos.
Nežinau, kaip ji ten atsidūrė.
Gal koks nors statybininkas
Pametė, nešdamasis namo?
Gal žaisdami vaikai numetė ir pamiršo?
Gal ūkininkui, ardžiusiam
Seną kolūkio sieną,
Iškrito iš vežimo?
Bet man ši plyta užmiršta
Žaliame slėnyje
Nepasirodė urbanizacijos atplaiša.
Ar surūgusio miesto kerplėša.
Pakėlęs rankomis,
Aš pajutau šilumą
Ją degusio žmogaus.
Ir jo sielos svajas.
Kai jis, išėmęs iš krosnies,
Pro rausvas dirbinio skyles
Matė žydrą dangų ir saulę,
Ar jam ji buvo tik plyta?
Kaip man?
Ar tik pamesta plyta?..