– Kaip manai, kodėl Lorena nori, kad taip skubiai pas ją atvyktume? – apsigobdama tamsiai mėlynu apsiaustu, Marina susirūpinusi pažvelgė į Šeiną. – Gal tai kaip nors susiję su pranašyste?

– Atrodo, nujaučiu, ką ji gali pasakyti, bet pirmiau nuvykime ir išsiaiškinkime, – gūžtelėjo pečiais vyras. – Matyt, tai labai svarbu, atrodė be galo susirūpinusi, geriau neverskime jos laukti.

– Žinoma, – moteris pasisuko į šalia ramiai stovinčią Simfoniją. – Nežinau, kiek laiko užtruksime, tad prižiūrėk pilį ir jokiu būdu neįsileisk vidun nepažįstamų.

– Mama, aš jau ne mažas vaikas, – susiraukė mergaitė. – O ką daryti, jei čia pasirodys Elmantaras?

– Iškart pranešk mums telepatiškai, tada ir sutarsime, ko imtis geriau.

Atsisveikinę su dukterimi, Šeinas ir Marina galiausiai paliko namus ir iškart teleportavosi prie Vandenų karalystės vartų.

– Nemanai, kad Chromas teisus ir per daug nuolaidžiauji savo tėvui? – jiems stabtelėjus paklausė vyras.

– Elmantaras padėjo mums iš požemių ištraukti belaisvius, bent kažkuo jam atsilyginsiu. Jeigu jis taip nori, tegul lankosi pilyje, tik vis dar privalome jį atidžiai stebėti.

– Suprantu, tačiau reikia nepamiršti ir praeities. Elmantaras pridarė neatleistinų dalykų, negalime prisileisti jo vien dėl to, kad vieną kartą mums padėjo. Matai, nors jo dėka Lorena ir laisva, net pats Chromas iki šiol žiūri į jį kaip į priešą.

– Aš ne Chromas ir esu kur kas atlaidesnė. Be to, Elmantaras jau tiek kartų bandė įrodyti, kad nepaisant savo demoniškos prigimties bando pasitaisyti. Galbūt turėtume suteikti jam šansą.

– Tai dabar viską pateisinsi jo demoniška prigimtimi? – susirūpino jis. – Būtent dėl to jis gali bet kada pratrūkti ir vėl. Demonams sutverta būti klastingiems ir nieko tuo nepakeisime.

– Tu teisus, bet juk neplanuoju atsipalaiduoti. Suteiksiu jam šansą, o jeigu bent kartą suklys, bus ištremtas iš karalystės.

– Gerai jau, paskubėkime, aptarsime tai vėliau, – numojo ranka jis, nors pats tą temą ir užvedė.

Pagaliau perėję melsvą Šviesos stulpą, jie atsidūrė Kiriadano mieste ir iškart teleportavosi prie Dvasių karalystės. Šalia vartų susidūrė su Sagisu, kaip įprastai vilkinčiu šarvus, tik šį kartą jis buvo be šalmo.

– Sveiki, Lorena sakė, kad atvyksite, – guviai prakalbo jis. – Užeikite, nesidrovėkite, galiu pas ją nuvesti.

– Ačiū, būtų neblogai, – padėkojo Šeinas.

– O kaip laikosi pati Lorena? Kaip jos nėštumas? – susijaudinusi pasiteiravo Marina. – Taip seniai nesimatėme... gal jau pagimdė?

– Dar ne, bet nebedaug liko, – šyptelėjo vyras. – Nėra ko nerimauti, viskas kuo puikiausiai. Greitai ir patys tuo įsitikinsite.

Palikęs vartus prižiūrėti kitiems sargybiniams, Sagisas nusivedė svečius vingiuotu keliu. Jie ėjo tylėdami, bet po kelių minučių pasiekė Lorenos namus. Net nepasibeldęs jis nuspaudė rankeną ir pravėręs duris suleido lankytojus vidun, po to palydėjo juos į svetainę, kur ant jaukios sofos sėdėjo Lorena, iki pusės apsiklojusi antklode. Šalia jos patogiai įsitaisiusi buvo ir Rėja, o Chromas stovėjo netiese. Matyt, jų laukė, nes vos tik pamatęs seserį su savo vyru apsisuko ir skubiai priėjo. Šeinas draugiškai paspaudė jam ranką, o Marina pasitiko šiltu apkabinimu.

– Taigi, turite kažkokių svarbių žinių? – iškart prie reikalo nukrypo Šeinas.

– Atnešiu arbatos ir keletą užkandžių, tada galėsime apie tai pasikalbėti, – Lorena jau kilo nuo sofos, tačiau Rėja švelniai ją sulaikė.

– Nereikia, tu lik čia, pati viską paruošiu.

Ji išėjo, bet netrukus grįžo su pilnu padėklu. Svečiai jau buvo įsipatoginę ant sofos, tad išdėliojo kiekvienam po puodelį ir pati šiek tiek nedrąsiai įsitaisė šalia.

– Pasikviečiau jus čia, nes pagaliau išsiaiškinau tolimesnę pranašystės dalį, – džiugiai prakalbo Lorena. – Pranašystės dalį, kuri skelbia, kad jau metas atkurti Zurato ordiną.

– Tikrai? – Šeinas apstulbęs pažvelgė į ją. – Ar ne per anksti?

– Aš irgi taip pagalvojau, bet geriau anksčiau nei per vėlai. Galbūt vis dar turime šansą pažaboti Tasdarą, ką žlugęs ordinas ir buvo padaręs praeityje. Juk kažkada labai seniai jo dėka teko įveikti net patį Aladorą, o tai daug ką pasako.

– Taip, tik be Azaros žiedo to nebūtų pavykę, – susirūpino Marina. – Deja, dabar pačios Azaros nėra. Ji dingo beveik iškart po Ravenos gimimo ir niekas negali pasakyti, ar ji tikrai gyva.

– Puikiai suprantu tavo nerimą, tačiau pranašystė skelbė, kad ji dar grįš, – ramino ją pranašė. – Nežinome kada, bet gal jau visai greitai, jei po tiek laiko pradėjau regėti tolimesnę ateitį. O jau buvau nusivylusi, jog praradau savo gebėjimą, ypač po to, kai Ravena prašė manęs pagalbos ir neįstengiau matyti praeities.

– Na gerai, bet kaipgi mums tą ordiną atkurti? – įsiterpė Sagisas. – Ir išvis, kokia tikimybė, kad su tuo ordinu pavyks pažaboti Tasdarą? Argi paskutinį kartą ordinas nežlugo būtent per jį?

– Taip, dėl šito tu teisus, – sutiko Lorena. – Bet pasakiau dar ne viską. Kadaise pirmapradė deivė Isda išpranašavo, kad įkalinsime Tasdarą Tamsos dimensijoje, tačiau jis iš ten ištrūks, nes Ravena bus priversta jį išvaduoti, o tada jis bus kur kas stipresnis nei prieš tai.

– Taip, esu tai girdėjęs, tik nežinau tikslių detalių, – linktelėjo Šeinas. – Tai juk pati pagrindinė pranašystės dalis, kurią pats Tasdaras jau labai seniai išsiaiškino, ar ne?

– Teisingai, tik prieš tai nežinojome, ką tiksliai daryti, o dabar viskas pasikeitė. Tasdaro sunaikinti neįmanoma, tad galime jį tiesiog įkalinti, tereikia Azaros žiedo. Vienintelė Arela gali suteikti žiedui daugiau galios, kad jis ir vėl būtų veiksmingas ir tokiu būdu atitolintume karalystes nuo visiško sunaikinimo.

– Būtent, tai ir yra problema, – jau daug rimtesniu balsu pareiškė jis. – Mes tik atitolinsime karalysčių sunaikinimą, juk tokia ir yra pranašystė. Anksčiau ar vėliau Tasdaras įgyvendins savo planus. Jis būtent to ir laukia, akivaizdu, jog kažką sugalvos, kad neįgrūstume jo į Tamsos dimensiją.

– Suprantu, ką bandai pasakyti, bet vien dėl to, kad visos pranašystės išsipildo, tai dar nereiškia, kad turime ramiai sėdėti ir nieko nedaryti. Jeigu gerai viską apgalvosime, galbūt pavyks įkalinti Tasdarą visam laikui ir jis daugiau neištrūks.

– O tu žinai, kaip tiksliai reikėtų įkalinti Tasdarą?

– Ne, tačiau dvasios man pasakė, jog turėtų žinoti Azara. Jeigu ji negrįš laiku ir nepasakys Arelai, kaip suteikti žiedui naujos galios, mes iš tiesų žuvę, nebent patys rastume būdą.

– Bet mums neužteks tik Azaros žiedo ir ordino, – įsiterpė tyliai besiklausęs Chromas. – Žiedas jau daugiau nei metus yra Tasdaro rankose, o Arela įkalinta Užmaršties pasaulyje. Be to, kaip mums žinoti, ar pakaks jos galių? Nejaugi ji tokia stipri?

– Nenuvertink Arelos, juk vis dėlto ji Averina, jos venomis teka dievų kraujas, – priminė jam Lorena. – Galbūt taip ir neatrodo, nes didžioji dalis Arelos galių yra užslėptos, dėl to jai ir sunku jomis naudotis. Bet tokia jos lemtis, žiedas priims tik jos vienos energiją, nes ji kilusi iš pačios Fantazijos, o kai ta galia bus žiede, tada turėsime neišsenkamą energijos šaltinį ir atliksime su ja kur kas daugiau nei iki šiol.

– Gerai, tačiau vis dar liko klausimas, kaip mes tą ordiną atkursime? Ką turėtume daryti pirmiausia?

– Galime ieškoti buvusių narių, kurie vengdami karo su Tasdaru apsistojo Žemėje, bet nežinia, kiek iš jų rasime ir ar jie norės grįžti. Tik to mums neužteks, teks ieškoti naujų narių.

– Ir kodėl apie tai nusprendei pasakyti būtent mums? – susidomėjo Marina.

Lorena šiek tiek sutrikusi žvilgtelėjo į Šeiną, o šis kaltai šyptelėjo.

– Atleisk, kad niekada nepasakojau, bet labai seniai, kai dar nepažinojome vienas kito, buvau Zurato ordino narys. Niekam to nesakiau, net Arelai, nors kurį laiką tas ordinas ją saugojo nuo Tasdaro, tačiau tada jau nebepriklausiau jų gretoms. Be to, buvau labai jaunas ir nieko ypatingo nenuveikiau, tad galvojau visa tai palikti tik praeityje. Na, bet jeigu pranašystė skelbia, jog laikas atkurti ordiną, galbūt ir vėl prisijungsiu, tik šį kartą būsiu kur kas naudingesnis, juk vis dėlto iki šiol sugebėjau išlaikyti visą karalystę.

– Žinoma, būtų šaunu, jei prisijungtum, – džiaugėsi moteris. – Gal Marina taip pat norėtų?

– Galėčiau pamėginti, – gūžtelėjo pečiais toji. – Priklauso nuo to, kaip seksis atkurti ordiną.

– Gerai, tada kaip ir viskas, – padėdama tuščią puodelį ant stalo atsikvėpė Lorena. – Tiesa, dvasių pagalba dar pamėginsiu nustatyti, kur slepiasi pati Azara. Nesu tikra, kiek pranašystės ji žino, juk galbūt nė neplanuoja pas mus grįžti, tad būtų geriau surasti ją patiems ir viską paaiškinti. Tik nežinau, ar tai padaryti išvis įmanoma, Arela jau daug metų jos ieškojo, tačiau nerado nė pėdsako, nors įprastai, kad ir kaip sunkiai bandai pasislėpti, magišką energiją įmanoma aptikti. Matyt, Azara atlieka gerą darbą ir yra užsislėpusi burtais.

– Taip, tik vis dar nežinome, kokia jos slapstymosi priežastis, – susirūpino Šeinas.

– Esu tikra, jog anksčiau ar vėliau išsiaiškinsime.

– Ką gi, tada mums jau metas, palikome Simfoniją vieną pilyje be priežiūros, – pakilo nuo sofos vyras. – Ačiū už svetingumą, jei išpranašausi ką nors naujo, būtinai mums pranešk.

– Gali dėl to nesijaudinti, – nuoširdžiai nusišypsojo Lorena. – Prireiks nemažai pastangų, kad pagaliau pamokytumėte Tasdarą.

– Gerai, tada palydėsiu jus atgal iki vartų, – atsiliepė Sagisas, kai Marina taip pat pakilo.

Netrukus jie paliko kambarį. Sagisas prieš išeidamas iš namų dar nusigriebė nuo pakabos apsiaustą ir užsimetė ant pečių. Kieme juos pasitiko žvarbokas vėjas, bet Šeinui tai rūpėjo mažiausiai, ir daugiau nepratardami nė žodžio jie patraukė vartų link. Jis vis nesiliovė galvoti apie tai, ką papasakojo Lorena. Žinoma, džiaugėsi dėl ordino, tik baiminosi, kad galbūt nieko iš to neišeis, nes buvo per daug spragų, juk Azaros nepavyko surasti per tiek metų, tad kaip turėtų pavykti dabar? Be to, nerimą kėlė ir Arela. Net jei pasiseks ją kaip nors išvaduoti iš Užmaršties pasaulio, ar ji įstengs suteikti žiedui galių, kai net pati nemokėjo deramai jų kontroliuoti?

– Na, tada iki susitikimo, – jiems pasiekus kelio pabaigą atsisveikino Sagisas. – Tikiuosi, greitai ir vėl susitiksime.

Jam užvėrus vartus, Šeinas ir Marina nedelsdami grįžo namo, kur juos pasitiko Simfonija. Kol jų nebuvo, Elmantaras pilyje nepasirodė, tačiau pasijusti geriau tai nepadėjo, nes nuo šiol jų laukė tik dar daugiau problemų, o Ravena taip ir nerado būdo, kaip padėti Arelai.