Giltinės belaukiant

Pieno seperavimo mašina nutilo.

Spengia ausyse televizoriaus skleidžiamos bangos, pinasi ausyse, įsikibdamos į nešvarios angos sienas.
Už lango girdisi moterų ar karvių čiaudėjimas. Nesvarbu. Vincui nesiskiria moteris nuo karvės. Tokios pat kaip ir bobos, tos pievų rijikės – „durnavotos“, atrajoja tik skaudžius prisiminimus ir pastoviai purkštauja, savo kubinius dantis iššiepdamos. Bet, Vincui vos išsižiojus, tuoj išsilaksto. Neužtenka joms išeit iš kambario, iš Lietuvos išvyksta. Nė nepamoja ranka, nė nenori skruostų lūpomis paliesti.

Tokiomis širdį draskančiomis akimirkomis Vincas persižegnoja, užsikelia basas kojas ant stalo ir tyliai, veidą panardinęs delnuose, aimanuoja, atsimena tyras jaunystės dienas. O kai „futbolinykas“ buvau, tai visos mergos po padais lindo! Tik pamatydavo mane iš laukų grįžtantį, akmenis kojomis traiškantį, tai tuoj dejuoja ,,Vinceli, Vinceli!\" Įsikibdavo nagais į ausis, kojas, rankas, kitos ir į panages įsitvirtindavo.
Numėtydavau po kelias, rankomis plėšdams. Į griovį, į griovį… Bet vis tiek mylėjo, o dabar, nors rūtų vainikais, bučiniais apipiltum, špygą parodys ir dar pasiųs eiti ten, iš kur atėjęs. Tai nusprendžiau laidotuvių vainikais apdovanoti.

Užmiega Vyrga, tykiai „futbolinyko“ kojomis nutykoju link lovos, žvakutę uždegu, vainikėlių pamėtau aplink. Ir visą dieną stebiu: tai ranką pažnaibo, tikrina ar nesapnuoja, tai pabučiuoja Jėzų. Bet jau taip aistringai. Tai ne mane…

Bet vieną vakarą taip bedarydams pajutau, kad dar viena širdis už nugaros plaka. Tai jau giltinė turbūt iškvietimą gavo, kad kažkas savo noru kojas pakratyti bando. Pašokau, puoliau Vyrgos į kambarį gelbėt – nėra. O tai tau! Jau ta bjauri giltinė bus išsivedus. Kad puoliau verkt, sienas daužyt, Jėzui kumščiu mosuot… Rėkiau, kad ir mane ta negailestingoji kartu išsivilktų. Prisėlino prie manęs tykus siluetas: apkūnus, dalgis rankose. Vyrga!

Tą naktį laukuos laksčiau, seną „futbolinyko“ istoriją atsimint bandžiau. Namų durys užtrenktos.
Palaukiau ryto, vainikus pakasynoms pardaviau, savaitę bare pragulėjau.
O ko man, Vincui, norėt?

Iš Vinco dienoraščio, 1998
Lapė