Do-mi-ne
Nešiojau paskendusį brolį
po lietų įkyrų –
žiūronai pro plyšį
į tolį miglotai apniukę.
Mielas broli, šnabždėjau –
smingančio rūko lašeliai
ant grindinio skruostų subliuško.
Nedrįsau tik paklaust –
kam giedojom apkurtę
nuo senamiesty tekančio laiko –
vėjuos apgirtę
ligi drumzlino vandenio
rytdienos menėse narstėm
po dantį užstrigusią gatvę.
Paskendai tik išsekęs,
paklydai –
dangus barstė lietų.
Tavo oda nuo sausio
sausėjo ir skeldėjo lūpos –
tikėjai,
kad varpinės smūgiai
išvalys užsikišusią klausą
nuo naršančio vėjo.
Do-mi-ne,
buvai neteisus –
tiek išnykusio sielvarto
soduose savo slėpei –
sirpstančią sniegeną
nuraškei vakare
skambant varpinės dūriams.