Trūksmingai suplyšta
alsuojantis sausis,
į tylintį lietų
toks sausas jis byra.

Tipena iš lėto
prie šono priglaudęs
snaiges, sulipdytas
iš sniego dorybės.

Jos sausos, sulūžtančios,
trapios ir aklos,
kaitra jų sudūžta
ant žiemiško kaklo,

kai baimėj neverkia
nei dangūs nei žemė,
į smėlį sumerkia
pirštus,
sausrą semia

ir laukia prabylant
triukšmingai lašų
mylėsiančių sausrą –
tik jiems nebaisu.